Pašalintasis vakar nurodė ilgai galvojančiai prezidentei Valstybės saugumo departamento vadu nedelsiant skirti G.Bagdoną.
Tą patį, kurį jis pats prieš prasidedant priešų sąmokslui norėjo paskirti į tą patį postą.
Tiesa, jei G.Bagdonas, šiltai sėdintis tame pačiame Briuselyje, tebenori lįsti į šią galerą, Pašalintajam jis vargu ar turėtų būti dėkingas. Juk aikštingoji prezidentė labai nemėgsta, kai jai kas nors nurodinėja.
Bet gal šiuo atveju bus kitaip, o Pašalintojo favoritas taps ir jos favoritu? Juk G.Bagdono pavardė vis minima tarp tų, kuriam prezidentė gali pasiūlyti kėdę, į kurią varvindami seilę žiūri konservatoriai.
Taigi Pašalintasis – gal tikrai geras prezidentės patarėjas. Nors kai apsidairai, pamatai, ko gero, ne prastesnių.
Antai vakar, tą pačią dieną, kai nugriaudėjo Balsas iš Briuselio, pasigirdo cyptelėjimas ir iš Lukiškių.
Medininkų žudynėmis kaltinamas K.Michailovas, atvestas į teismą, patarė prezidentei labai atidžiai rinktis naująją Generalinės prokuratūros vadovybę ir čia pat tikru vyru pavadino D.Kedį.
Gal šis žmogžudystėmis įtariamas tautos numylėtinis (jei bus surastas) irgi galėtų gauti kokį postą? Juk A.Valantinas buvo atleistas pirmiausia dėl to, kad jo tauta nemyli.
Savų patarėjų turi ir Vyriausybė. Jai į pagalbą atskubėjo kažkada už gerus darbus teistas A.Zuokas.
Sutrikusiems valdantiesiems nežinant, kas laukia Mažeikių naftos įmonės, liberalcentristas nurodė geriausią išeitį – priversti lenkus parduoti ją ne rusams, o kazachams.
Kažin ką patartų sutrikusiai valdžiai, pavyzdžiui, H.Daktaras? Gal paskelbti amnestiją ypač nusipelniusiems nusikaltėlių šulams?