Po sunkios operacijos - ir mafiozo Makaro gerbėjų palyda

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorių, režisierių ir scenaristą V.Kupšį pastaruoju metu žiūrovai daugiau mato ne scenoje, o televizijos ekrane.

Antri metai V.Kupšys vaidina daugelio pamėgtuose serialuose „Nemylimi“ ir „Svetimi“. Panevėžietis ekrane kuria mafiozo Makaro vaidmenį.

Žiaurios išvaizdos ir žmogiškų charakterio bruožų beveik neturinčio herojaus vaidmuo, atrodytų, nedėkingas, tačiau žiūrovai V.Kupšio personažą Makarą ne tik įsidėmėjo, bet ir savotiškai pamilo.

Įvairiose viešose vietose aktorius sulaukia gerbėjų dėmesio. Vieni prašo pasirašyti, kiti teiraujasi, kaip veiksmas pasisuks kitose serijose, treti į V.Kupšį žiūri lyg į tikrą mafiozą, kumščioja vienas kitą ir baiminasi prieiti artyn. O kartais paaugliai jį šaukia Makaru ir tuntais sekioja iš paskos.

Pats aktorius juokauja, kad mafiozo vaidmenį gavo dėl natūralaus panašumo į nusikaltėlį. Anksčiau panevėžietis aktorius yra vaidinęs rusų scenaristo ir režisieriaus Aleksandro Ragožkino filme „Sibiro tranzitas“, kūrė banditiškos išvaizdos vairuotojo personažą. Panašų tipažą V.Kupšys vaidino ir norvegų filme „Planas B“.

- Matyt, dėl tos grėsmingos fizionomijos. Pakvietė serialo režisierius Sigitas Račkys. J.Miltinio teatre jis buvo statęs M.Gorkio „Dugną“, ten vaidinau, jis mane žinojo. Kai serialui ieškojo tinkamos banditiškos fizionomijos, prisiminė mane.

-Tai kad tokį įspūdį aplinkiniams sukeliu. Net mano giminaičiai kartą žmonos klausė, kaip ji gali su tokios banditiškos išvaizdos žmogumi gyventi, teiravosi, ar namie jos nemušu. O nuvažiavus pas juos paviešėti vis kuriam nors išsprūsta: „Oi, koks jis baisus“.

Net mano mama, užmetusi akį į serialą, pasakė: daugiau nežiūrės. Pabaisa ir bjaurus jai ten atrodau.

- Čia Panevėžys tikrai niekuo dėtas, čia V.Kupšio snukis atitiko režisieriaus skonį. Bet nei charakteriu, nei gyvenimo būdu mudu su Makaru nė kiek nepanašūs.

Mano personažo gyvenimas seriale turėjo būti labai trumpas, buvo sumanyta, kad jį greit nušaus. Atrodo, po pirmos serijos režisierius mano vaidyba liko patenkintas, tad scenarijus pasisuko kitaip - Makaras iki šiol tebegyvena. Pernai buvo nufilmuotos 93 „Nemylimi“ serijos. Šiemet jau prasidėjo trilogijos antrosios dalies „Svetimi“ filmavimas, Makaras vis dar gyvas, planuojama susukti 59 serijas.

Kiek jis gyvens - neaišku. Jau filmavausi 18-os serijos epizoduose. Ten dabar labai įtemptas veiksmas, gal nušaus Makarą, gal ne, nusikaltėlių gaujos medžioja viena kitą. Mano personažas jau kuris laikas gyvena taikiklyje. Norėčiau, kad manęs nenušautų iki trečios knygos.

- Jei būčiau dvidešimtmetis, padidintas dėmesys gal glostytų savimeilę. Dabar, kai esu jau arti 50-ies, į tokius dalykus nebereaguoju. Vaidyba yra mano darbas, iš to valgau duoną, ir viskas.

Niekaip nesuprantu tų aktorių, kurie palikę sceną tebevaidina. Mūsų darbas lygiai toks pat, kaip bet kuris kitas, nė kiek nereikšmingesnis. O susireikšminusius kolegas labai knieti nuleisti ant žemės.

Išpopuliarėjimu džiaugčiausi, jei dėl to teatre gaučiau daugiau vaidmenų arba galėčiau pasirinkti, kas labiau patinka. Deja, tai, kad žmonės mane gatvėje atpažįsta kaip serialo veikėją, teatre nepadeda. Nesiskundžiu, kad neturiu vaidmenų ar kad mažai veiklos, bet norėčiau jų daugiau. Esu darboholikas, galėčiau plušti 24 valandas per parą, todėl vis mažai ir mažai atrodo.

Kai vaidybiniai krūviai nedideli, prisigalvoju kitokių darbų: rašau, režisuoju, dainuoju.

(V.Kupšys J.Miltinio teatre režisavo ir pastatė 7 spektaklius, parašė per 20 pjesių vaikams ir suaugusiesiems, 4 iš jų pastatytos J.Miltinio teatre, išleido du dainų albumus, kūrė pats dainų tekstus, - aut. past.)

- Gatvėse nesivaiko, dažniausiai vaikosi prekybos centruose. Būna, kad šaukia per visą parduotuvę „Makarai!“ Laimė, per petį neploja, juk atrodau pakankamai grėsmingas, gal bijo, kad nesmogčiau?

Kartą vienas veikėjas vijosi per visą prekybos salę, kad pasirašyčiau ant cigarečių pakelio.

Moterys dažniau rodo į mane ir tarpusavyje šnekasi, kas aš toks, kitos pristojusios klausinėja, kas bus tolesnėse serijose. Sakau: įsijunkite televizorių ir pamatysite. Iš tiesų tai ir pats nežinau, kas bus toliau, kaip režisierius sugalvos veiksmą pasukti.

Yra žmonių grupė, kuriems būtina kažkaip pasireikšti. Vaikytis serialo herojų jiems gal tas pat, kaip pasireikšti rašinėjant nesąmones prie bet kokio straipsnio. Tokie kartais erzina.

Pasirodymas televizijos ekrane - vienadienė šlovė. Pažiūri žmonės serialą ir jį greit užmiršta. Tave prisimena tik, kol veidas šmėžuoja.

- Ko gero, ir teatre tas pat. Tačiau teatras visai kas kita. Seriale, jei suklydai, kitas dublis gali viską ištaisyti. Spektaklyje klysti neturi teisės. Kiekvienas išėjimas į sceną - vienetinis kūrinys, išbaigtas ir netaisomas.

Ta prasme teatro aktoriaus kūryba yra pasmerkta išnykti. Tuo teatras ir žiaurus - nueisi į kapelį ir nebėra tavęs, kūrėjo. Aišku, galima nufilmuoti spektaklį, bet tai nebus tikra, neatspindės gyvo ryšio su žiūrovu ir išlikimas juostoje bus tik nepilnas atspindys.

Vaidindamas scenoje atiduodu viską, išsunkiu save iki paskutinio. Ypač tai jaučiasi, jei gaunu patinkantį vaidmenį.

Tada po spektaklio kurį laiką jaučiu visišką tuštumą. Kurį laiką būna sunkiai apibūdinamas nereikalingumo jausmas.

Kai vaidinu tai, kas man svetima, po spektaklio jaučiu palengvėjimą.

Repetuoja važiuodamas automobiliu

- Negaliu. Net saviems nemoku paaiškinti, kaip filmuojama. Pavyzdžiui, filmuojame po vieną sceną iš 12, 14, 30 ir 36 serijų.

Visą žiemą, kol vyksta filmavimas, negaliu keisti išvaizdos, nevalia kitaip nusikirpti. Įsivaizduokite, kaip atrodytų, kai sudėlios skirtingu laiku filmuotas vienos serijos scenas: įeina Makaras į virtuvę trumpaplaukis, o išeina apšepęs.

Persikūnijimo į personažą procesas priklauso nuo vaidmens. Teatre būna kad jau prieš savaitę imi galvoti apie ėjimą į sceną, tam ruoštis. Televizijoje viskas kitaip, nėra vientisumo, ruošiesi tik vienai scenai.

Nors čia irgi pluši: režisierius labai griežtas, nepakenčia dirbtinumo, iš aktorių išspaudžia viską iki paskutinio. Jei jau reikia ašarų, tai niekas skysčio ant veido nelašina, privalai natūraliai pravirkti.

Būna tokių dienų, kai rytą filmavimas, o vakare spektaklis. Esu atradęs savą pasiruošimo scenai metodą - važiuodamas automobiliu pasikartoju vaidmenį.

Pasidedu tekstą ant panelio ir vaidinu. Nežinau, ką galvoja pro šalį važiuojantys vairuotojai, jei užmeta akį į mano mašiną. Gal jiems atrodau pamišėlis, nes kalbu su savimi, rėkiu, gestikuliuoju.

- Dar tik keli mėnesiai, kai jaučiuosi lyg antrą kartą gimęs. Turėjau labai sunkią širdies operaciją, iki vėlyvo rudens dar buvau visiškas ligonis. Dabar jau atsigavau, galiu vėl sportuoti, jaučiuosi pilnas energijos.

- Niekad nė neįtariau, kad širdis nesveika. Pastaruoju metu kamavo dusulys, maniau, astma. Man pačiam buvo staigmena, kai netikėtai sužinojau turįs įgimtą širdies ydą.

Nuvažiavau į Vilnių pasitikrinti, o medikai nebenorėjo išleisti, profesorius Vytautas Sirvydis liepė iš karto gultis ant operacinio stalo, gąsdino, kad širdies aorta dėl įgimtos anomalijos yra visiškai užkalkėjusi ir bet kuriuo metu gali plyšti.

- Negalėjau tuojau pat gultis į ligoninę operacijos, tada buvo žiema ir vyko serialo filmavimas. Chirurgams atsidaviau, kai baigiau filmuotis, birželį.

Operacija buvo labai sudėtinga, medikai sakė, kad tokių operacijų šalyje padaryta tik 140.

Buvo keičiamas širdies vožtuvas, kurį paėmė nuo mano plaučio, o į jo vietą transplantavo gyvūno vožtuvą.

Gydytojai pažadėjo, kad po operacijos galėsiu vėl sportuoti, nereikės net vaistų vartoti.

Po operacijos buvo ilgas reabilitacijos laikotarpis, iki spalio sunkiai gaivelėjausi, buvo įvairių komplikacijų. Bet dabar jaučiuosi sveikas ir energingas.

- Nežinau. Tada pašaliniai dalykai man visiškai nerūpėjo. Bet štai sanatorijoje buvo prastai. Netoliese buvo vaikų stovykla, vos išeidavau pasivaikščioti, iš visų pakampių pasipildavo šūksniai: „Makarai, Makarai“. Lekia būriais iš paskos, autografų prašo. O aš vos judu, krūtinę baisiai skauda, net šypsotis negaliu. Norėtųsi ramybės, o vaikų pulkas sekioja lyg uodega.

- Dabar jau nekonkuruoja, sportuoju tiek, kad palaikyčiau gerą formą. Teatre negali būti fiziškai nepasiruošęs.

Yra tokių vaidmenų, kad be fizinio pasirengimo pasiplaikstęs scenoje galą gautum.

Jaunystėje buvo dilema, svarsčiau kur pasukti, į sportą ar į menus. Nugalėjo menai, įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti režisūros.

Mokykliniais metais nuolat sportuodavau už mokyklą. Augau mažame Darbėnų miestelyje Kretingos rajone, nebuvo atskirų sporto šakų būrelių, nebuvo trenerių, tad darydavau viską, ką tik reikėdavo, už visas sporto šakas miesteliui atstovaudavau.

- Nejuokaukite, žinoma, moku! Parvažiavęs į gimtinę pilu žemaitiškai kaip turi būti. Net mano vyresnysis brolis Edvardas, jau ketvirtas dešimtmetis gyvenantis Rusijoje, o čia apsilankantis tik vasaromis per atostogas, švariai žemaitiškai šneka.

- Tie patys menai. Jis yra Rusijos nusipelnęs artistas, nuo 1978 metų gyveno ir dirbo Jakutijos sostinėje Jakutske, buvo pakankamai garsus ir žinomas.

O prieš kelerius metus padarė neįtikėtiną viražą, išvažiavo gyventi į Jakutijos pietus, į nedidelį miestelį Neriungri. Dabar jis yra Neriungri aktorių ir lėlių teatro meno vadovas.

- Vedybos su garsių Panevėžio žmonių dukra Diana Stepankaite. Ji buvo mano bendrakursė, susituokėme 3 kurse, o baigę mokslus abu atvažiavome į Panevėžį.

Deja, jau 15 metų mes nebe kartu, esame išsiskyrę ir pasukę skirtingais keliais. Mus sieja tik dukros dvynės, šiuo metu įsikūrusios Italijoje. Vilniuje baigė universitetą ir išvažiavo laimės ieškoti. Neseniai buvo jų gimtadienis, dukroms suėjo 26 metai.

- Nebevienišas jau dveji metai. Turiu draugę, bet to nenoriu viešinti. Ji, ačiū Dievui, nesusijusi su teatru.