Tas pat su prezidentu Algirdu Brazausku. Tai, kad pastarasis sugebėjo greitai persiorientuoti pakitus politinei padėčiai, daugmaž išmokti naudoti demokratinės politinės kultūros žargoną, esmės nepakeitė. Akivaizdžiai matėsi korupcinis – ūkinis požiūris į valstybės valdymą. Todėl ”Alita” ir ”Draugystė” neaiškiais būdais privatizuotos, taip pat nesugebėta imtis ryžtingų ir priemonių siekti bent iš dalies atsikratyti visiškos energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Nesugebėta, nes nenorėta.
Dalia Grybauskaitė turėjo laimę ir galimybę rinktis tarp dviejų politinių kultūrų, nes, būdama eurokomisare, turėjo galimybę pasisemti konkrečios patirties kitoje kultūrinėje erdvėje. Iš pirmųjų, jau prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų ir elgesio matosi, kad ji pasirinko autoritarinę politinę kultūrą.
Tiksliau, jos ženklus ir simbolius aiškiai pasireiškiančius liepiamojoje kalbos manieroje, kalbėjimas pirmuoju asmeniu, pasirodymas viešoje erdvėje karine uniforma šaudant iš kulkosvaidžių. Galima būtų visą tai nurašyti kuriamam tvirto prezidento įvaizdžiui ir tiek. Bet, kaip minėjau, iš to flirto su autoritarizmu išplaukia konkretūs veiksmai, mano supratimu, peržengiantys valdžių pasidalijimo principus, bandymais viršyti Konstitucija apibrėžtus įgaliojimus.
Tai, kad kai kurių apžvalgininkų manymu, (pavyzdžiui politologas A.Kulakauskas), prezidentas didina savo galias dėl ”koalicijos trapumo ir fragmentiškumo”, lyg ir su tuo sutikdamas, tai toks politinės padėties pasinaudojimas demokratinių žaidimo taisyklių sąskaita nenaudingas mūsų ir taip sunkiai iš autoritarizmo besikapstančiai visuomenei.
Jeigu jau Vyriausybė išties neįgali, tai prezidentė gali viešai pareikšti jai nepasitikėjimą, o ne žingsnis po žingsnio bandyti perimti jos funkcijas. Ekonominiai šalies sunkumai nėra priežastis keisti valstybės valdymo formą iš prezidentinės parlamentinės, į prezidentinę. Ir dar užkulisiniais būdais.
Spėju, kad pasirinkdama artimesnę mūsų autoritarizmu nuniokotai sielai politinę kultūrą, galimai D.Grybauskaitė tai galėjo daryti dėl dviejų priežasčių - ”blogos” ir “geros”.
”Gera” priežastis – naudojantis ”liaudies” mentalitetu, tai yra, jų manomai meilei autoritarizmui pasireiškiančiai ypač sunkmečiu, imtis ryžtingai gydyti valstybę nuo ją kamuojančių piktžaizdžių: politinės, dvasinės ir finansinės korupcijos.
”Bloga” priežastis – naudojantis tuo pačiu beviltišku pasitikėjimo kapitalu, uzurpuoti žingsnis po žingsnio valdžią dėl valdžios. Bet kuriuo atveju, abi galimos pasirinkimo priežastys yra niekas kita, kaip rimta klaida. Nes abiem atvejais toks flirtas su autoritarine politine kultūra galiausiai gali vesti į konfliktą su politiniu ir intelektualiniu visuomenės elitu.
Tai, kad kalbame ne šiaip apie nekaltą pozą, o konkrečius iš to išplaukiančius veiksmus, rodo prezidentės tiesioginis kišimasis į konkrečią vieną bylą – pedofilijos.
Tai populistinis sprendimas, beje. Žmonės įsiutę ir nori kraujo. Tačiau kitame kontekste taip pat labai rimta byla yra V.Uspaskicho byla. Toks kelių metų senumo bylos tempimas, kai žmogus nei paleidžiamas, nei pakariamas, prezidentės dėmesio nesulaukia. Tai kur šuo pakastas?
Generalinio prokuroro A.Valantino veiklą prezidentė iš pradsžių, prieš jam atsistatydinant įvertino kaip teigiamą. (Drąsu. Nepabijojo nuvilti „liaudies“) . Tačiau kokiu pagrindu? Gal pastarasis prižadėjo vėliausiai per mėnesį pateikti teismui ir V.Uspaskicho bylą? Dabar V.Uspaskichas šaukia visam Europarlamentui, kad jis yra ”politinio susidorojimo auka”.
Kita vertus, prezidentė, kalbėdama apie generalinio prokuroro “būti ar nebūti” sakė, kad kaltas ne asmuo, bet sistema. Kur tai jau esu girdėjęs? Beje, toks kišimasis į atskirą bylą nebūtų įmanomas daugelyje ES šalių, kur generalinis prokuroras yra atskaitingas teisingumo ministrui.
Pavyzdžiui, Švedijoje neseniai suimtas labai aukšto rango policijos vadovas, kuriam pateikti kaltinimai išžaginus nepilnametę ir ruošiantis pakartoti šį nusikaltimą. Šis policijos vadovas buvo gerbiamas už kovą prieš seksualinį priekabiavimą bei seksualinį smurtą. Prokuroras, atsakingas už šią bylą, kategoriškai atsisako komentuoti įvykį. Ir jis nekomentuotų net paprašius pačiam Švedijos karaliui. Manau, kad ir mums reikėtų pagalvoti apie panašų įstatymo pakeitimą, kad išvengtume bet kurio prezidento galimybę rinktis, į kurią bylą kištis, o į kurią – ne.
Kitas konkretus pavyzdys. Apeinant ministrą pirmininką, prezidentė perspėjo sveikatos apsaugos ministrą A.Čapliką dėl jo ministeriją ištiksiančių rimtų problemų. Kur kalbos apie subordinaciją? Toks nesiskaitymas su premjeru yra tiesiog netinkamas ir neleistinas.
Rūpinimasis humaniškesnėmis kalinių gyvenimo sąlygomis yra teisingas, bet reikalauti perkelti kalėjimą? Tai ūkinis reikalas, savivaldybės, na, Vyriausybės darbas, bet tikrai ne prezidentės.
Lieka laukti prezidentės apsilankymo parduotuvėj, kur ji paklaustų, kodėl dešra tokia brangi. Vienu žodžiu, tai, kas priklauso premjero atsakomybei, turi ir likti premjerui. Peržengimas Konstitucija numatytas valdžių pasiskirstymo ir atsakomybės ribų suteikia visuomenei nepateisinamus lūkesčius, atgaivina, stimuliuoja tikėjimą vieno žmogaus stipria ranka. Visu pirma toks nesiskaitymas korumpuoja, antra – kertasi su demokratinės politinės kultūros nuostatomis.
Užsienio politika (jos formavimas?) taip pat pasižymi vienasmeniškais veiksmais. Jeigu metama per bortą konsensusu priimtos Lietuvos užsienio politikos gairės, tai prezidentė turi kuo greičiau visuomenei pateikti kuo aiškiau suformuluota Lietuvos užsienio politikos viziją, svarbiausius jos prioritetus.
Bet prezidentė teigia, kad užsienio politikos gairės nesikeičia, tik bus siekiama didesnio pragmatiškumo. Jurgis Razma (TS-LKD) LTV laidoje „Teisė žinoti“ nemanė, kad tai labai jau rimta. Nenorėčiau sutikti. Tai labai rimta. Nes yra būtina išsiaiškinti paties pragmatiškumo sąvoką bei susitarti dėl jo ribų. Antraip atsisveikinsime vardan duonos kąsnio su mūsų vertybiniais principais. Jeigu tokius dar turime.
Valstybiniame lygmenyje toks beribis pragmatizmas pavojingas valstybės saugumui arba jos Nepriklausomybei. Pusės metų neaiškumo šioje svarbiausioje prezidentės atsakomybės srityje yra per didelis liuksas šiais gilios ekonominės krizės laikais. Neaiškios prigimties ekspromtu reikėtų vengti.
Turėti pastoviai savo kalbomis ir veiksmais stebinantį prezidentą gal ir įdomu kurį laiką. Pastoviai spėlioti apie prezidentės veiksmų intencijas gal ir suteikia galimybę daug ir kūrybingai apie tas intencijas rašyti, spekuliuoti, žaisti politologija. Tai, ką dabar ir darau.
Ir ne aš vienas toks. Tačiau, ilgainiui būtinas vadovaujamo asmens intencijų aiškumas. Jis gali atsirasti tik atsikračius simpatijų autoritarinės politinės kultūros ženklams, kur neaiškumas yra vienas iš būdų kelti sumaištį ir baimę. Seime, regis, ji jau pradėjo plisti.
Manau, kad prezidentė turi pakankamai asmeninio ryžto ir drąsos kovoti su visuomenę kankinančiomis ydas. Tik tai dokumentuotai protingiau ir naudingiau daryti išpažįstant ir gerbiant demokratinę politinę kultūrą.