Į tikrąją laimę žmoną vežė vos ne surištą

Toli už Daniūnų apylinkės ribų metalo dirbiniais garsėjantis 44 metų Žydrūnas Živila prieš penkerius metus savo žmoną nustebino originalia dovana Valentino dienos proga.

„Tądien kelis kartus buvau nuėjusi pasižiū-rėti, ką vyras taip atkakliai visą dieną dirba, tačiau jis man nieko nesakė. Kai vakare atnešė metalo rožę ir pasveikino Valentino dienos proga, buvau priblokšta“, - senu įvykiu vis dar neatsidžiaugia Irena Živilienė.

Ne mažiau originalia dovana Ž.Živila nustebino ir savo jaunesniąją seserį Liną, prieš trejus metus vestuvių proga jaunavedžiams nukalęs puošnią gėlės formos žvakidę.

Panevėžyje gimusį ir augusį Ž.Živilą visada traukė darbas su metalu. Dar besimokydamas aštuntoje klasėje vaikinas turėjo įsirengęs nedidelę dirbtuvę, o kai tėvai Kaubariškyje pasistatė sodo namą, meistravo ir ten.

Vėliau jis baigė profesinę technikos mokyklą, 10 metų dirbo Tiksliosios mechanikos gamykloje.

„Mūsų giminėje meistrų buvo nemažai - ir seneliai, ir tėvo brolis buvo kalvis. Tėvas jaunystėje pokario metais taip pat truputį kalviavo, o tuo laiku kalvis buvo pagrindinis meistras. Šiaip viską daryti išmokau pats. Būdavo, nusidaužai nagus, tačiau paskui jau žinai, kodėl taip atsitiko, ir daugiau tos pačios klaidos nebedarai“, - sakė Ž.Živila.

Prie Ž.Živilų nusikraustymo į Daniūnus prisidėjo vienas buvęs vyro bendradarbis.

„Jis jau buvo ten nusikėlęs ir pakvietė į svečius. Dar pridūrė, kad yra ir daugiau parduodamų sodybų. O gyvenimas bendrabutyje mums jau buvo iki gyvo kaulo įgrisęs“, - prisiminė vyras.

Žmona vyro idėja persikelti į kaimą visiškai nesužavėjo. Tad ją vežti į kaimą, kaip dabar juokavo, reikėjo vos ne surištą.

„Tuo metu mums buvo kritinis metas. Mirė mano tėtis, o beveik po mėnesio jau davėme rankpinigius šios sodybos savininkui. Jeigu ne du maži vaikai ir viena likusi mama, nežinau, ar vyrui būtų pavykę įkalbėti mane kraustytis čia“, - prisiminė moteris.

Tada ji vyrui pateikė ir sąlygą - dirbti į Panevėžį nevažinėsianti, visas šeimos išlaikymas guls ant jo vieno pečių.

Daniūnuose miestiečiai ūkininkauti neplanavo, o šeimos galva vietoj tvarto ir daržinės įsirengė garažą bei kalvę. Iš pradžių tuo kaimynai stebėdavosi, nes neįsivaizdavo gyvenimo be gyvulių.

Vyras iš pradžių remontavo automobilius parduoti rusams. Kai šis verslas baigėsi, nagingas daniūnietis persiorientavo į metalinių laiptų gamybą. Tik dabar tiek užsakymų, kiek sulaukdavo per statybų bumą prieš kelerius metus, nebėra.

„Tada neatsitraukdamas dirbdavau po 12 valandų per parą ir dar bent dešimt užsakymų į priekį turėdavau. Kalviškų darbų net nesiimdavau, man užtekdavo ir laiptus gaminti. Žmonės iš visur atvažiuodavo, laukdavo po kelis mėnesius“, - prisiminė Ž.Živila.

Dabar daniūnietis teigia besiimantis įvairių užsakymų, tačiau pasagų arkliams kalti netenka.

„Jeigu reikėtų, nukalčiau, bet Daniūnuose vos vienas arklys tėra. Dabar visi ūkininkai ratuoti, o akėčios modernizuotos, va, joms detalių tai reikia“, - skėsteli rankomis meistras.

Daniūnietis nežino, nei kada pradėjo įrenginėti savo dirbtuves, nei kada užbaigs.

„Laisvo lito neturiu, o kai tik jį gaunu, jau žinau, ką pirksiu. Nerūdijantis plienas buvo atpigęs, jo kaina buvo beveik susilyginusi su juodojo metalo, tačiau dabar vėl staiga ėmė brangti. Nuvažiavęs į Vilnių paverkšlenu, kad per brangu, taip ir nusideru“, - pasakojo savo amato subtilybes kalvis.

Užsakymų kiekis kalviui nuo metų laiko nepriklauso. Kai prieš Kalėdas dauguma emigrantų buvo parvykę namo, tada meistras užsakymų sulaukė daugiau. Tačiau šventės baigėsi, o kai kurie užsakymai taip ir liko gulėti dirbtuvėse, nes užsakovai vėl išsivažinėjo po užsienius.

„Esu meno žmogus, todėl kiekvienam darbui turi ateiti įkvėpimas. Darbo imuosi tada, kai galvoje susidėlioja visos idėjos ir vizijos, kaip vienas ar kitas darbas turi atrodyti. Aišku, užsakovų viziją irgi reikėtų žinoti“, - sakė vyras.

Į dirbtuves pameistrauti ateina ir abu Živilų atžalos - vyresnysis Saulius, Kauno technologijos universitete antrus metus studijuojantis mechanikos inžineriją, ir Ramygalos gimnazijos devintokas Gytis. Abu sūnūs, anot tėvo, labai skirtingi.

„Vyresnįjį, kaip ir mane, traukia technika. Kai tik grįžta iš mokslų, iškart lekia į garažą. Mes ir mašinas kartu remontuodavom. Mažėlis sūnus taip pat moka tekinti, pats sugeba nustatyti tekinimo stakles, tik jį reikia šiek tiek paspausti, nes galva pramušta kompiuteriu“, - abu apibūdino tėvas.

Gytis kartu su abiem tėvais šoka tautinių šokių kolektyve „Gojus“, be to, mušamaisiais groja Daniūnų kapeloje „Rykštė“ - šioji pernai Panevėžyje vykusiose tradicinėse „Kapelmaušio“ varžytuvėse užėmė pirmą vietą. Saulius anksčiau taip pat dalyvavo saviveikloje.

Dabar jau nesigaili pasidavusi vyro įkalbinėjimams persikraustyti į kaimą ir I.Živilienė.

Daniūnuose moteris jaučiasi laiminga - jau beveik 5 metus dirba mėgstamą Daniūnų bendruomenės namų vadovės darbą.

„Šis darbas man kaip iš dangaus nukrito - buvusi vadovė išvyko direktoriauti į Ramygalos kultūros centrą, o kadangi nuo pat atvykimo čia dalyvavau saviveikloje, man pasiūlė užimti jos vietą“, - prisiminė I.Živilienė. Liaudies muzikos kapeloje „Rykštė“ ji groja barškučiais, o kapela gali girtis daugybe laimėjimų.

Daniūniečiai turi ir savo teatrą, jame kuria spektaklius. Anksčiau keliuose iš jų vaidino ir I.Živilienė, tačiau dabar ji tik režisuoja spektaklius, nes vienu metu gerai atlikti abu darbus esą sudėtinga.

Moteriai ypač įsiminė pernai daniūniečių sukurtas spektaklis apie karą „Ir motinos laukia sūnų“.

„Nepatikėsite, bet žiūrėdami spektaklį žmonės verkė. Į spektaklį atėjo apie šimtą žmonių, paskui jį buvome nuvežę į Jotainius ir Ramygalą“, - kūriniu didžiavosi I.Živilienė.

Moteris sumąstė ir originalias spektaklio programėles. Jos buvo trikampio laiško formos, tokius laiškus Sovietų Sąjungoje moterys per karą iš savo sūnų ar vyrų gaudavo iš fronto. Šias programėles tarsi laiškus išnešiojo gyventojams vietos paštininkė.

Į kūrybos procesą buvo pajungtas ir kalvis - jis piešė dekoracijas spektakliui.

Iš Liūdynės miestelio kilusi I.Živilienė pagal specialybę siuvėja.

Dar dirbdama siuvimo fabrike ji vesdavo įvairius renginius ir vakarėlius.

„Mano tėvas buvo žmonių linksmintojas“, - apie paveldėtą polinkį į meną svarstė I.Živilienė.

Du jos broliai, anot moters, nėra linkę prie meno, o viena brolienė kartais juokaudama pasako, kad ji viena čia tokia nenormali.

„Dabar pirmi metai Panevėžio kolegijoje studijuoju vadybą. Čia man viskas labai įdomu - ir filosofija, ir ekonomika“, - džiaugiasi pagaliau į savo vežimą įsėdusi 42 metų moteris.

„Žmonai, kaip sakoma, duok ant statinės užlipti, kad galėtų pasirodyti, o man geriau dirbti tyliai ir ramiai. Man geriausias laikas yra, kai visi nueina į savo kambarius, o aš vienas dirbtuvėse pasilieku“, - sakė Ž.Živila.