O nuo valdžios nutolusių piliečių įkvėpimo vertė yra menka, patriotizmo ištekliai – riboti ir abejotini.
Tuo neseniai įsitikino glaudžiais ryšiais su valdžia pasigirti negalintys tituluoti Kauno menininkai – poetas G.Patackas ir kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas V.Bartulis.
Šie žinomi vyrai dalyvavo konkurse Kauno rajono himnui sukurti.
Tačiau jie liko it musę kandę: patyrusius kūrėjus pranoko rajono mero V.Makūno patarėja V.Kasperavičienė.
Kauno apskrities himno auto rius G.Patackas pasijuto lyg sunkaus svorio boksininkas, ringe pralaimėjęs balerinai.
Tačiau ar verta stebėtis? Juk valdžios galios Lietuvoje – beribės.
Jeigu, pavyzdžiui, G.Patackas būtų ne šiaip žinomas poetas, bet mero patarėjas, jis irgi valdžios koridorių glūdumoje būtų sugebėjęs aptikti tą paslaptingą poezijos versmę, kuri valdininkei atplukdė konkursą laimėjusio himno žodžius.
Tačiau praktiškumo stokojantys kūrėjai ne visada nutuokia, kur reikia ieškoti mūzų. Todėl jie, naivuoliai, klaidingai mano, kad rajono mero patarėjos kūrybinis triumfas – atsitiktinis.
Atvirkščiai – galima sakyti, kad tai – dėsninga sėkmė, atspindinti Kaune jau susiklostančias tradicijas.
Antai prieš kurį laiką Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija buvo paskirta merui A.Kupčinskui sveikinimo kalbas kartais parašančiai savivaldybės darbuotojai.
Kūryba, kaip žinoma, paslaptingas procesas. Natūralu, kad paslaptingumo aura gaubia ir Kauno rajono himną.
Regis, talentingi valdžios atstovai čia tiesiog paplušėjo už du: patys paskelbė himno konkursą ir patys jį sukūrė.