Žaliakalnio turgavietė nuo seno žinoma kaip viena didžiausių šalyje. Prieš dešimtmetį antrą, o ypač trečią, ketvirtą, penktą ji knibždėjo ir nuo žemdirbių, parduodančių savo ūkio kiaušinius, vištas, antis, žąsis, sūrius, lašinius, kitas kaimiškas gėrybes, ir nuo visa tai perkančių miestiečių.
Dabar situacija visiškai pasikeitusi. Turgus kas dieną tuštėja. Kaip tuštėja pati Lietuva – tuštėja nuo savo žmonių, nuo pinigų jų piniginėse, nuo vilties gyventi oriai.
O ūkininkų paieška turguje virto nuostaba...
Vieni augina, kiti parduoda
Turgaus prieigose kelios moterys prekiauja sviestu – jų teigimu, sumuštu kaime gyvenančių giminaičių, negalinčių atitrūkti nuo ūkio ir prekiauti pačioms.
Tai – nelegali prekyba. Tačiau taip apie ūkiškų maisto produktų pardavimą pačioje Žaliakalnio turgavietėje kalba ir jos darbuotojai, ir prekiaujantieji čia legaliai.
„Pasaulyje 40 proc. visų dirbančių žmonių sudaro prekybininkai. Vieni gamina, kiti parduoda.
Ši taisyklė galioja ir kalbant apie maisto produktų turgų. Ne kiekvienas ūkininkas moka parduoti, ką užaugina. Pagaliau jis neturi laiko stovėti už prekystalio. Įvairiais būdais kviečiame ūkininkus prekiauti savo užauginta produkcija mūsų turguje. Jie pažada, bet neatvyksta, nors reikalavimai prekiauti nėra dideli. Ūkininkai dejuoja negalintys realizuoti savo užaugintos produkcijos, tačiau nepasidomi, kokios sąlygos prekiauti turguje“, – apgailestauja Daiva Driaunienė, Kauno Žaliakalnio turgavietės direktoriaus pavaduotoja, paklausta, kokią dalį čia prekiaujančiųjų sudaro ūkininkai, bei paprašyta nuvesti prie vieno kito. Pasirodo, beveik nėra prie ko vesti!
Mėsos skyriuje, kur prekiaujama šviežia mėsa, jos rūkiniais, – nė vieno ūkininko už prekystalio. O stovintieji už jo neigia žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus nuostatą, kad ūkininkai patys turėtų prekiauti tuo, ką užaugina, – neva kad tarpininkų mažiau būtų, tad ir vartotojas būtų ramesnis dėl turguje ar parduotuvėje įsigytų maisto produktų kokybės.
Būkime ramūs, pirkdami Žaliakalnio ar kitoje turgavietėje, – reikalavimai maisto produktams čia tokie patys, kaip parduodamiems mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose ar prekybos centruose, kitose prekyvietėse! Taip tvirtina ir D. Driaunienė, ir turgavietės veterinaras Arūnas Ganusauskas, ir čia prekiaujantieji, pabrėždami, jog ne visada galima įvykdyti tai, ko pageidauja žemės ūkio ministras – kad nebūtų žemės ūkio produktų perpardavėjų.
Kas prekiauja turguje?
Vienas vyras turguje plačiai mojuoja kirviu – ant didelės kaladės kapoja mėsą. Jaučio. Kapotojas nesileidžia į kalbas. „Dabar tokie laikai – geriau tylėti, nieko nekalbėti“, – tai taręs tyli kaip užsiūtas. Ir prekiaujantysis šalia, ir kiti prekeiviai panašiai elgiasi.
„Žmonės įbauginti įvairių tikrintojų, – aiškina D. Driaunienė, nejučiomis įvardydama vieną iš priežasčių, kodėl turguje mažai ūkininkų. Kitą priežastį ji nurodo kartu su atviresniais turgaus prekeiviais, o tai – ne kas kita, kaip moterys. Pirmoji – Algima Štulienė iš Raudonės, Jurbarko rajono.
Ji – su peiliu rankose. Pjausto ir pjausto mėsą. Net kalbėdama. Nustoja pjaustyti tik tada, kai prieina potencialus pirkėjas. Pasirodo, ji ne šiaip sau pjausto, o nuo mėsos nupjauna plėves.
Algima kita mėsa neprekiauja, tik jautiena. Tai – taip pat šių laikų turgaus specializacija, kaip ir svarbiausioji – produkto augintojas čia beveik neprekiauja!
„Vieni žmonės daro viena, kiti – kitką... Prekiauti ir jautiena, ir kiauliena – nėra tas pats: reikia paplušėti, kol išmoksti daryti viena arba kita. Aš ir mano vyras Jurijus jau kelerius metus verčiamės iš Jurbarko rajono gyventojų supirkdami karves, jaučius, jautukus ir Žaliakalnio turguje pardavinėdami jų mėsą. Turime daug nuolatinių, geros mėsytės įsigyti norinčių klientų. Kad jų nenuviltume ir neprarastume, superkame tik sveikus, jaunus gyvulius. Juos jų augintojai arba patys į skerdyklą nuveža, arba mes nuvežame. Turguje prekiaujame iš skerdyklos atsivežta mėsa. Tiksliau, atsivežame į keturias dalis padalytą jautį. Tokie prekybos jautiena reikalavimai. Čia, turguje, ketvirčius sukapojame, atidalydami šonkauliukus, kumpį, sprandinę. Paskui nupjaustome plėves. Ko neparduodame, dedame į šaldytuvą. Jame mėsa nesušaldoma, tik atvėsinama. Jos realizacijos laikas – penkios dienos“, – rodydama į prie prekystalių esančius šaldytuvus pasakoja A.Štulienė.
Jos darbo diena prasideda 3-4 val. Tada keliasi.
„Kaime daug kas dejuoja, kad sunkiai gyvena, bet ryte nori ilgiau pamiegoti. Dėkui Dieve, ne visi... Žaliakalnio turguje daug kas prekiauja Lietuvos kaime užauginta mėsa, bet ūkininkų čia mažai“, – sako pašnekovė.
Ir vadybininkas, ir pardavėjas, ir...
Kad prekiauja ne atvežtine, o lietuviška mėsa, tvirtina ir Ona Ramanauskienė su vyru Antanu, gyvenantys Dainių kaime, Jurbarko r. Jie taip pat iš aplinkinių vietovių gyventojų superkantys gyvulius, tik šįkart kiaules. Jų mėsą į turgų taip pat atsivežantys ne iš kur kitur, o iš skerdyklų, taigi su lydimaisiais dokumentais, garantuojančiais, jog mėsa gera, tinkama vartoti.
„Nuo mėsos pjaustinėjimo pirštukai išsukinėti“, – rodo O. Ramanauskienė savo rankas, iš jų nepaleisdama peilio ir taip pat, kaip ir Algima, žiūrėdama į mėsą, kurią pati pjausto.
„Vertėmės augindami ir kiaules, ir daržoves, ir braškes. Bet netrukome įsitikinti, kad visų galų neįmanoma aprėpti. Pamatėme, jog kiaulių auginti neapsimoka – nuo kiekvienos pelno lieka 60 litų, o apie jas reikia eiti 185 dienas – per tiek užauga. Prieš kelerius metus pradėjome supirkinėti kiaules ir pardavinėti kiaulieną“, – teigia O.Ramanauskienė.
Ji, D.Driaunienės pastebėjimu, – viena iš talentingųjų Žaliakalnio turgaus vadybininkų, pardavėjų ir mėsos išpjaustytojų. Būtent tokios – trigubos! – profesijos daugiausia yra žmonės, iš kurių perkame šių dienų turguje.
Pasak D.Driaunienės, vien vadybininko darbas superkant gyvulius, juos pristatant į skerdyklą, parsivežant iš jos skerdeną – daug laiko ir kitų sąnaudų reikalingas darbas. Kitų įgūdžių, papildomo laiko reikia parduodant produktus. Ar visa tai lengva įveikti tūlam ūkininkui, atiduodančiam nemažai jėgų ir laiko, kol užaugina mėsą ar kitą produktą?
Anksčiau pirko šuniui, dabar sau
Žaliakalnio turgaus mėsos skyrius – gausiausias produktų: šviežios mėsos, rūkytų lašinių bei dešrų, kitų produktų kalnai čia styro, tik mažai kas juos perka. Atrodo, kad veikia mėsos ir jų pardavėjų paroda, o ne turgus.
„Daug mažiau žmonės perka nuo praėjusio rudens, kai taupyti ėmė, išsigandę krizės bei to, kad brangs elektra, dujos, šildymas. Didžioji miestiečio pajamų dalis sueina į butą... Ne vienas į turgų atėjęs pensininkas ar jaunas žmogus, bedarbis sako, jog sunku pragyventi, todėl ieškąs kuo pigesnio produkto. Ne vienas prisipažįsta anksčiau kauliukus pirkęs tik šuniui šerti, dabar juos pats verda. Arba neslepia, jog anksčiau nei kiaulės papilvę valgė, nei iš odelių šaltieną virė. Dabar daug kas net aliejaus neįperka, vietoj jo vartoja taukus, kuriuos išsilydo iš turguje pirktos kiaulės taukinės. Daug kam šiais laikais pinigų lieka tik kruopoms“, – sakė prisistatyti vengiąs prekeivis.
„Graži ta mūsų Lietuva, darbštūs jos žmonės, tik kažin ko bėga svetur... Ir aš ketinu bėgti. Žinoma, užsidirbusi grįžčiau į gimtinę. Ne, ne apie ilgą litą galvoju ketindama išvažiuoti, tik apie orų gyvenimą. Su vyru keliamės 3-4 val., turguje stovime, o abiem už darbą per dieną lieka apie 20-30 litų. Argi tai Amerika?! Didelė netvarka mūsų valstybės mokesčių sistemoje – turime primokėti, kad dirbtume ir ašaras uždirbtume! Valdžia nė per aguonos grūdą piršto nepajudino, kad darbo vietą susikurčiau, o per metus iš manęs 1400 litų paima už verslo liudijimą, mokesčius „Sodrai“, sveikatos draudimą. Dabartinio chaoso pradžia – kai Seimo tailandiečiai, valinskiečiai ėmė raginti taupyti“, – guodžiasi O.Ramanauskienė.
Ją papildo ir D.Driaunienė:
- Ekonomikos ratas stringa, kai nėra vartojimo. Kai nėra jo, nevyksta ir gamyba.
Kažin ką jie valgo?
Apie užstrigusį ekonomikos ratą byloja ir situacija prie Žaliakalnio mėsos skyriaus. Lauke su keliais gabalėliais sviesto stovi senukas.
„Vytautas Klimavičius iš Vangų kaimo, Prienų r., – prisistato. – Su žmona laikome keturias karvutes, dabar dvi užtrūkusios. Sviestuku čia prekiauju tik tada, kai į Kauną atvykstu pas vaikus arba su reikalais. Šeštadienį vykstu į Prienų turgų. Koks čia „tavoras“ – vargo vakarienė!.. Stoviu dvi valandas, o tik pusę kilogramo pardaviau. Niekas neperka nei Žaliakalnio, nei Prienų turguje. Nežinau, ką jie valgo!.. Neperka iš ūkininkų! Kiek jų bankrutavo. Kai tokia valdžia, žlunga žemės ūkis. Neliks jo, kai išmirsime mes, senoji karta, o jaunimas į užsienį išvažiuos.“
V.Klimavičius ir Valentinas Batvinas su šeima iš Smilgių kaimo, Marijampolės r., – štai ir visi tą dieną Žaliakalnio turguje prekiavusieji pieno produktais. Tik pastaroji šeima pieno produktų pardavimo mastais neprilygsta senukui. Ji, paklusdama prekybos pieno produktais turguje reikalavimams, įsigijusi specialią mašiną – su šaldymo įranga.
„Reikalavimai turguje prekiauti pieno produktais nėra dideli. Svarbiausia, kad produkto temperatūra nebūtų žemesnė nei + 6 oC. Kai ūkininkas pats prekiauja, labai trukdosi jo laikas. Žaliakalnio turguje su dukra Kristina ir mama Eugenija prekiauju tik antradieniais ir šeštadieniais. Kitą mano ūkio pieną superka Marijampolės konservų fabrikas“, – aiškina V.Batvinas. Pirkėjai gyrė jo ir žmonos Almos pieno ūkio produktus. Ir gardūs, skalsūs, ir nebrangūs: 1 l pieno – 1,40 Lt, 0,5 kg grietinės – 4 Lt, 0,5 kg varškės – 3,5 Lt.
Turgaus veterinaras A.Ganusauskas teigė be baimės čia perkąs ir atvežtinę mėsą – lenkišką, belgišką, vokišką. Kaip ją atskirti nuo lietuviškos? Ogi pagal atspaudą ant odos. Lenkiška pažymėta „LE“, vokiška – „DE“, belgiška – „BE“, lietuviška – „LT“.