Pokalbio pabaigoje paprašytas paskaityti ištrauką iš savo knygos lietuvių kalba, rašytojas nesutriko ir be klaidų perskaitė pirmąją romano pastraipą. Be šios, lietuviškai yra išleistos kitos J.Gaarderio knygos: „Ei! Ar čia yra kas nors?“, „Maja“, „Mergaitė su apelsinais“ ir „Cirko direktoriaus duktė“.
Tačiau tik 1991 metais parašytas „Sofijos pasaulis“ yra išverstas į 55 skirtingas kalbas ir vis dar nepraranda savo populiarumo. Neseniai JAV kino studija nusipirko romano teises, taigi galbūt netrukus pasirodys ir „Sofijos pasaulio“ ekranizacija.
Šeštadienį popiet rašytojas su skaitytojais susitinka Vilniaus knygų mugėje, o 18 val. J.Gaarderis dalyvauja diskusijoje su humanitarinių mokslų dr. Daliumi Jonkumi sostinės restorane „La Boheme“ (Šv. Ignoto 4/3).
***
- Perskaičiau „Sofijos pasaulį“ tik prieš interviu. Daugelis skaičiusių ją paauglystėje teigia nelabai ką supratę. Kam skirta ši knyga?
- Na, manau ir 15 metų mergaitės, kaip ir knygos herojė Sofija, gali perskaityti šią knygą. Sakyčiau, kad ji labiau tinka norvegų paaugliams, nes prieš pradėdami studijas universitete jie privalo išklausyti filosofijos istorijos kursą. Tačiau rašydamas knygą galvojau ir apie suaugusius skaitytojus. Pradėjau rašyti „Sofijos pasaulį“ kaip vadovėlį, nes dėsčiau šį kursą. Ir pirmas sakinys skambėjo: „Žmonės visuomet kėlė filosofinius klausimus“. Tai buvo pati nuobodžiausia pradžia. Tuomet man atėjo į galvą idėja apie mergaitę, kuri grįžta namo po mokyklos, atidaro pašto dėžutę ir randa laišką su klausimais: „Kas tu esi?“ ir „Kaip atsirado pasaulis“? Ir tada atsirado ši istorija, o knyga tapo įdomesnė skaitytojui.
Manau, kad mūsų smegenys yra sukurtos istorijoms, o ne enciklopedinei ar skaitmeninei informacijai. Tarkim, jeigu man pateiksite faktų apie Vilnių, klausysiu įdėmiai, tačiau nieko neprisiminsiu. Bet jeigu man papasakosite kokią istoriją apie Vilnių, galbūt prisiminsiu ją visą gyvenimą. Šios knygos privalumas ir yra tai, kad ji turi naratyvą.
Kai rašiau knygą, žinojau, kad ji nebus išversta. Buvau įsitikinęs, kad ją skaitys tik norvegai. Dabar matau savo knygą, išverstą į 55 skirtingas kalbas, ji skaitoma ir Afrikoje, ir Amerikoje, ir Indijoje. Manęs daugelis klausia, kodėl tavo knyga tokia populiari? Žmonėms filosofija atrodo įdomus dalykas, tačiau sudėtingas, akademiškas ir nuobodus. O kai jie pamato, kad turi galimybę paskaityti apie tai paprastai ir dar pasakojimo forma, susigundo. Tai ir yra priežastis, kodėl knyga tokia mėgstama. Juolab, kad yra parašyta šimtai tūkstančių filosofijos knygų.
- Taigi knygą rašėte ne savo dukrai?
- Ne, nes neturiu dukros, o tik du sūnus. Tuo metu, kai rašiau knygą, mano sūnui buvo 14 metų. Dabar turiu ketverių metų anūkę, taigi po dešimties metų ji bus tokio pat amžiaus kaip Sofija. Kodėl veikėja yra mergaitė? Neturėjau kito pasirinkimo. Žodžio filosofija dalis yra „sophia“, kas reiškia „išmintis“. O išmintis daugelyje kultūrų vaizduojama moters pavidalu. Čia galime prisiminti ir graikų išminties deivę Atėnę, kuri yra moteris. Nuo seno krikščionys ir judėjai buvo įsitikinę, kad Dievas nėra vien vyras. Jis taip pat turįs ir moteriškąją pusę. Graikų kalboje moteriškoji Dievo pusė buvo pavadinta Sophia. Taip pat moterų prigimtyje yra noras suprasti, kas yra filosofijos esmė, o vyrų - noras būti suprastam.
- Esate minėjęs, kad vaikų nereikia mokyti filosofijos, to turi išmokti suaugusieji.
- Vaikai yra smalsūs, jie kelia klausimus - tai yra filosofijos esmė. Suaugusieji pamiršta klausti. Yra daug tokių pavyzdžių literatūroje. Atsimenate H.Ch.Anderseno pasaką apie nuogą karalių? Tik vaikas ir paklausė, kodėl jis nuogas. Vienoje konferencijoje sutikau amerikietę moterį su šešiamete mergaite, kuri žiūrėjo televizorių. Per jį kalbėjo G.W.Bushas. „Kodėl jis visąlaik sako „Dieve, laimink Ameriką, o ne Dieve, laimink pasaulį?“ - paklausė mergaitė mamos. Ir tai yra labai geras klausimas.
Svarbu, kad išsaugotume tą vaikišką smalsumą. Aišku, aš taip pat klystu, sakydamas, kad vaikų nereikia mokyti filosofijos. Juk kai jie ateina į mokyklą, jie jau yra prie daug ko pripratę. Pavyzdžiui, Norvegijoje yra labai populiaru su kūdikiais plaukioti baseine, nes jie iš prigimties moka plaukti. Tačiau reikia plaukioti nuolat, kad nepamirštum šio sugebėjimo, nes tuomet sulaukęs 10 metų vaikas eis mokytis plaukti iš naujo.
Tas pats yra su filosofija. Mokytojai turi skatinti vaikus klausti, tačiau ne visose mokyklose tai leidžiama, mokytojas draudžia mokiniui įsiterpti. Spėju, kad taip yra ir buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Gali tai pastebėti netgi šeimose. Tarkim, vaikas tėčio klausia, kodėl taip yra, o šis atsako: „Todėl, kad aš taip sakau“.
- Prisiminusi, kaip knygos herojės Hildės tėvas ją mokė filosofijos papildomai, spėju, kad Norvegijos mokyklose atskiro vaiko talentas nėra pastebimas ir puoselėjamas?
- Norvegijoje mokslas mokykloje trunka 13 metų, vietoj ankstesnių 12, nes vaikai dabar pradeda mokytis nuo šešerių. Norvegijoje vienoje mokykloje gali mokytis įvairių gabumų vaikai. Mes nenorime talentingų vaikų išsiųsti į vieną mokyklą, o ne tokių gabių - į kitą. Taigi geroji pusė yra ta, kad visi vaikai mokosi kartu, visi yra integruoti. Mokytojai gali individualiai konsultuoti mokinius, tačiau tik tam, kad palaikytų bendrą klasės lygį. Tamsioji tokios sistemos pusė ir yra ta, kad labai protingas mokinys neturi galimybių tobulėti mokykloje.
- „Sofijos pasaulio“ stebuklinga fabula, regis, kontrastuoja su racionaliomis filosofijos teorijomis.
- Neįmanomas dalykas įvyksta: Sofija supranta, kad ji yra tik knygos, kurią Hildės tėvas rašo savo dukrai, personažas. Tačiau tai gali būti žmogaus gyvenimo metafora. Autorius ir jo personažai yra kaip Dievas su savo kūrinija. Žvelgiant iš natūralistinio požiūrio, žmogus yra gamtos dalis, tačiau jis stengiasi iš jos išsilaisvinti. O tai yra visiškai neįmanoma. Čia atsiranda dar viena paralelė - tarp gamtos ir žmogaus ir tarp fiktyvaus autoriaus ir jo sugalvoto pasaulio.
- Knygoje plėtojama pagrindinė idėja - laisvės problema. Kokį filosofinį klausimą, aktualų XXI amžiuje, keltumėte dabar?
- Knyga buvo parašyta prieš 20 metų, per tiek laiko labai daug kas pasikeitė. Jeigu dabar rašyčiau šitą knygą ir žinočiau, kad ji bus išversta į 55 kalbas, papasakočiau dar apie indų ir kinų filosofiją, apie Amerikos indėnų mitus, Afrikos mąstyseną ir daugelį kitų dalykų. Bet ne tai svarbiausia. Dabar aš rašyčiau apie esminę problemą - išsaugoti gyvenimo sąlygas žemėje, kaip išvengti ekologinės katastrofos. Kalbu ne tik apie klimatą, bet ir apie ištisas ekosistemas. Gyvename ypatingame amžiuje. Tiriame visatą, žmogaus genomą, turime chirurgus, kurie sugeba vis daugiau, bet naikiname gamtą ir aplinką, kurioje gyvename.
Kai rašiau knygą, pasakiau savo žmonai, kad jos niekas nepirks. Tačiau, kai įvyko priešingai, už tuos pinigus prieš 15 metų įkūrėme Sofijos fondą, kuris 77 tūkst. eurų premija kasmet pagerbia kovotojus už ekologiją. Tai sakau norėdamas pabrėžti, kad mane visuomet domino šis klausimas. O dabar situacija tapo žymiai rimtesnė.
- Ar papildytumėte romaną naujais filosofais?
- Dabar daug daugiau žinau apie moteris filosofes. Knygoje esu paminėjęs Olimpą de Gouges, kuri Prancūzijos revoliucijos metu kovojo už moterų teises ir buvo nužudyta M.Robespierre'o. Manau, taip pat įtraukčiau skyrių apie islamą. Tai ypač aktualu Norvegijai, kurioje prieš 20 metų negyveno tiek daug musulmonų.
- Rašote ką nors naujo?
- Aš ištisai ką nors rašau (juokiasi). Žinoma, po „Sofijos pasaulio“ išleidau nemažai knygų (iš viso jis yra parašęs 15 knygų - red.). Naujausia knyga (angl. The Castle in the Pyrenees - red.) prieš porą metų išėjo Norvegijoje, tačiau dabar jau yra pasirodžiusi ir Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, D.Britanijoje, ir Ukrainoje, kurioje buvau prie porą savaičių. Pavadinčiau ją erotiniu romanu, tačiau ji yra apie tikėjimą. Tai pasakojimas apie vyrą ir moterį, kurie buvo meilužiai prieš 30 metų ir tą laiką vienas kito nematė. Dabar jie susitinka labai ypatingoje vietoje, kurioje patiria kažką antgamtiško. Ir jie taip skirtingai supranta tą, ką patiria, kad turi vėl išsiskirti. Tai istorija apie racionalumo ir jausmų, mokslo ir tikėjimo konfrontaciją.