„Visas emocijas stelbia jaudulys“, – renginio išvakarėse prasitarė maestro.
Mat G.Rinkevičius šį vakarą visus kviečia į tikrai neįprastą koncertą – savotišką biografinį muzikinį spektaklį.
Jame dirigento gyvenimo istorijų pažers jo bičiuliai ir kolegos, netradiciniu amplua pasireikš ir pats jubiliatas.
- Ar jubiliejus privertė apmąstyti savo gyvenimą?
- Nelabai buvo kada – šis vasaris man tiesiog neleidžia atsikvėpti. Ką tik grįžau iš Sankt Peterburgo, kur dirigavau Filharmonijos simfoniniam orkestrui. Iš lėktuvo ėjau tiesiai į repeticiją Kongresų rūmuose.
Prieš tai dirigavau dvi operas Fiodoro Šaliapino festivalyje Kazanėje, iškart po jubiliejaus vėl ten skrisiu.
Aš kitaip žiūriu į savo gimtadienius negu žmonės, kurie gali ramiai pasėdėti su draugais, neturi didžiulių įsipareigojimų kitiems. Man nėra kada švęsti.
Labai neramu, kaip pavyks šio vakaro sumanymai. Prie jų sutiko prisidėti daug scenos talentų. Tai bus nepertraukiamas linksmas reginys – niekam nebus leista lipti į sceną sakyti sveikinimo kalbų.
- Kurį gyvenimo etapą jums maloniausia prisiminti?
- Ilgiuosi visų etapų – jie kelia šypsnį ir lengvą liūdesį, nes niekada negrįš. Išlieka tik geri ir gražūs prisiminimai – nemalonumai išsitrina.
- Ar šviesiai prisimenate ir įtampos kupinas savaites, kai dėl darbo ištisas paras praleisdavote be miego, važinėjote ir skraidėte naktimis, palaikydamas jėgas tik kava?
- Kai atlieki darbą, lieka malonus nuovargis. O miego trūkdavo ir tebetrūksta. Bet užtenka poros ramesnių dienų, kad vėl pasijusčiau žvalus.
Aišku, man norėtųsi, kad dabar būčiau 30-ties ar 25-erių, bet ir dabar nėra blogiau. Šitaip padiriguoti Gustavo Mahlerio Penktąją, kaip dabar padirigavau Sankt Peterburgo filharmonijos simfoniniam orkestrui, prieš 20 metų tikrai nebūčiau sugebėjęs.
Ačiū Dievui, kad mano profesija yra ilgaamžė ir gali teikti didžiulį pasitenkinimą tiek sulaukus 50-ties, tiek 70-ties.
Bet yra ir svarbesnių už darbą ar vienodai svarbių dalykų. Man tai – artimi žmonės. Jie yra meilės ir šilumos šaltinis.
- Kaip jus nuteikia visuomenės jums rodomas dėmesys?
- Kadaise tas dėmesys nebuvo toks įkyrus, o nuo 2002-ųjų jis labiau susijęs su mano asmeniniu gyvenimu nei su kūryba.
Lietuvoje galioja nerašyta taisyklė: jei gauni Nacionalinę premiją, daugiau tavo kūrybiniai laimėjimai tarsi niekam nerūpi – tave padeda į lentyną ir atsisveikina.
Aš Nacionalinę premiją gavau būdamas 34-erių ir tikrai nepasakyčiau, kad nuo tada nieko gera nenuveikiau: padaryta kur kas daugiau nei iki tol.
Tačiau apie mano laimėjimus biurokratai nenori nieko žinoti.
Jiems svarbiausia, kad parašyčiau nemokamų atostogų pareiškimą, kai važiuoju dirbti į užsienį.
Juk niekas Lietuvoje nežino, kad šį sezoną su režisieriumi Raimundu Banioniu Trondheime (Norvegija) pastatėme Giacomo Puccini operą „Toska“, o ministerijai tai nebuvo jokia paslaptis, bet jai rūpėjo tik atostogų pareiškimas.
Lietuva – per maža šalis, kad galėtume nekreipti dėmesio į savos kultūros sklaidą. Aš pats neafišuoju savo veiklos užsienyje, nes man svarbiausi yra darbai Lietuvoje.
- Jau trečią sezoną vadovaujate Novosibirsko filharmonijos akademiniam simfoniniam orkestrui. Ko jus išmokė šis gyvenimo etapas?
- Didelė atsakomybė ir garbė dirbti su vienu geriausių Rusijos orkestrų. Jo muzikantai mane dažnai stebina meile muzikai ir atsidavimu profesijai.
Kuo aukštesnio lygio muzikantams diriguoji, tuo lengviau pasiekiami atradimai.
Aš visada mokausi – ir iš savo, ir iš kitų patirties. Man atrodo, tik dabar supratau, kaip reikia interpretuoti kai kuriuos G.Mahlerio kūrinius.