Lengviausia būtų išvardyti nuveiktus kunigo Česlovo Kavaliausko darbus – vertimus, bet jis buvo ne tik vertėjas (išvertė iš senosios graikų kalbos Naująjį Testamentą, kuriuo ir dabar naudojamės), bet ir geras publicistas.
Tik problema, kad jo straipsniai dažniausiai būdavo publikuojami mažu tiražu einančiuose leidiniuose. Tik „Šiaurės Atėnuose“ ar „Dienovidyje“ išspausdinti jo straipsniai pasiekdavo kiek platesnę skaitytojų auditoriją, bet kas žinojo, pavyzdžiui, kas yra „Nepriklausoma Lietuva“? 1991-1992 metais pasirodė ne vienas įdomus ir aktualus jo straipsnis šiame ir kituose mažuose leidiniuose.
Štai 1992 m. balandį „Nepriklausoma Lietuva“ išspausdino kunigo Č.Kavaliausko straipsnį „Bažnyčios gyvenimo atnaujinimas“. Straipsnis pradedamas klausimu: „Ar leistina apie tai kalbėti? Lietuvoje Bažnyčia labai konservatyvi. Kalbėti apie kokias nors reformas praktiškai neįmanoma. Apšauks eretiku, jeigu ne dar blogiau. Mes gyvename tarsi nematydami, kas vyksta pasaulyje. Deja, mūsų vadovai Lietuvai atgimus neturėjo platesnės vizijos. Jie buvo įsitikinę, kad užtenka grįžti į prieškario Lietuvą ir tęsti viską, kas buvo iki 1940 metų...“
Sukrečianti pažintis ir buities vaizdas
Susipažinę su Č.Kavaliausko straipsniais nutarėme su juo pasimatyti. Tada jis gyveno Žąsliuose (Kaišiadorių raj.). Nuvykome pas kunigą žiemą. Susitikimas mus sukrėtė. Pradėjom pasakoti, kad skaitėme jo straipsnius, kad mus, jaunimą, taip pat labai domina šios problemos. Mes kalbame, o jis vis tyli, tad ir sutrikome: gal jam neįdomu apie tai? Galiausiai su dideliu susidomėjimu tarsteli: „Kalbėkit, kalbėkit, man labai įdomu, ką jūs čia šnekat“.
Prabendravome su juo apie šešias valandas, baigiantis jis ir sako: „Jūs man nuotaiką pataisėt! Jau buvau nusprendęs nieko neberašyti, bet dabar gal dar ir parašysiu“. Pokalbio metu kunigas skundėsi, kad jo straipsnių kai kas nesupranta ir laiko tai puolimu prieš Bažnyčią, jos griovimu.
Č.Kavaliausko buitis buvo baisi. Paprašė mūsų parnešti malkų, nueiti į parduotuvę. Silpnos sveikatos maitinosi sudžiūvusiu sūriu užsigerdamas kava su vaistais. Buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Asloje ant drobės sukrauti naujausi teologiniai veikalai ir žodynai įvairiomis kalbomis. Mums ir prasitaria, kad mažiau vertingas knygas sudegina, nes nepajėgia jų dažnai perkėlinėjamas iš parapijos į parapiją kraustyti su savimi. Pagalvojau: „O ką reiškia „mažiau vertingos? Ar tai, kad jau gavo dar naujesnės literatūros?“
Č.Kavaliauskas susirašinėdavo su garsiais pasaulio mokslininkais - jie atsiųsdavo jam naujausių teologijos, filosofijos, sociologijos, psichologijos, bažnyčios, gamtos mokslų knygų. Susitikimas tikrai buvo kaip didelis atradimas ir kartu kartėlis, kad taip savo žmonių, tokių perlų neįvertiname, neglobojame ir nesirūpiname jais bei nepanaudojame produktyviam darbui.
Tada važiavome į Vilnių, susitikome su kunigu Vaclovu Aliuliu ir išdėstėme jam Č.Kavaliausko situaciją, po to pas Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ redaktorių Vaidotą Žuką. Sakėme, kad tokia situacija yra absurdiška ir reikia ją labai konkrečiai ir nedelsiant spręsti. Palikome jau minėtą straipsnį „Bažnyčios gyvenimo atnaujinimas“, pagal kurį buvo parengta radijo laida „Kultūra ir religija“. Bet paskui kažkaip ir nutilo, kol po kurio laiko galiausiai išgirdome Č.Kavaliausko balsą per „Mažosios studijos“ laidas. Jo paprasti ir nuoširdūs pasisakymai praturtino ne vieno klausytojo dvasią. Jei ne jo pasisakymai radijuje, tai visuomenė jo nebūtų ir pažinusi. Gaila, kad turime tokį gebėjimą neįvertinti ir nepanaudoti šviesių žmonių.
Po to buvo net sutarta, kad Č.Kavaliauskas apsigyvens Kretingoje pranciškonų vienuolyne ir dėstys tuometėje Šv.Antano kolegijoje, kad bus pasirūpinta jo buitimi, sveikata, o jis galės atsidėti dėstymui, rašymui.
Toks būtų buvęs pats logiškiausias sprendimas. Beje, tada bent jau buvo atsibusta, kad jį truputėlį galima įdarbinti ir vietoje: jis pradėjo dėstyti Kaišiadorių katechetams ir tuo buvo labai patenkintas, kad bent tiek gali savo įžvalgomis pasidalinti su kitais.
Sąsajos tarp fizikos ir teologijos
Kunigas Č.Kavaliauskas gilinosi į autentiškus Šventojo Rašto tekstus - jis iš senosios graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą, kuris buvo išleistas 1972 metais. Tai vienas didžiausių jo darbų, kuris ryškiu šviesuliu įėjo į Bažnyčios ir į Lietuvos kultūros istoriją.
Be to, taip pat iš graikų kalbos išvertė Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“ I-VII skyrius, į lietuvių kalbą vertė Vatikano II susirinkimo dokumentus, redagavo „Psalmyną“. 1992 metais išėjo Č.Kavaliausko „Trumpas teologijos žodynas“ - pirmas autorinis teologijos žodynas mūsų krašto istorijoje. Jau po autoriaus mirties „Aidai“ išleido Č.Kavaliausko rinktinių straipsnių ir pokalbių knygą „Tarp fizikos ir teologijos“ (1998). Bet didžioji Lietuvos dalis šį dvasininką pažino klausydamiesi „Mažosios studijos“ laidų.
Savotiškos kun. Č.Kavaliausko paralelės buvo tarp teologijos ir gamtos mokslų. Štai akademikas. A.Buračas tvirtina: „Neteko sutikti lygių kunigui Č.Kavaliauskui pagal sisteminės pasaulio sampratos ir jos sąsajų su tikėjimo reikšmingumu gylį. Kunigas Č.Kavaliauskas griežtai rėmėsi A.Einsteino, H.Minkovskio, L. de Broilio, F.Kriko ir kitais. XX a. mokslo klasikų bei jų mokinių darbais, nuolat gilinosi į specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų, gravitacijos kilmės ir kvantinės mechanikos, informatikos, hipererdvių, chaoso ir pasaulio atsiradimo bei jo evoliucijos problemas, sekė mokslo naujienas“.
Šviesus visuomenės veikėjas ir publicistas, kunigas V.Aliulis, kuriam teko kartu darbuotis prie Naujojo Testamento vertimo redagavimo, apie šį išskirtinį kunigą nekrologe rašė: „Pažinojau ir pažįstu Lietuvoje daug gabių kunigų. Tarp jų yra ir talentingų, bet tik vieną laikau genialiu: Česlovą Kavaliauską. Tai jis mokėjo sparčiai, giliai ir originaliai įsismelkti savo žvilgsniu į daugybę mokslo, tikėjimo ir gyvenimo sričių, užsidegti ir įtaigiai išreikšti, o kartu likti atviras ir kitokiems požiūriams“.
Č.Kavaliauskas gimė 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnuose, mirė 1997 m. vasario 20
d. Vievyje.
1946 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Už antisovietinius
pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. buvo suimtas.
Kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose.
Dalyvavo 1953 m. Norilsko kalinių
sukilime, sukūrė sukilimo himną "Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo".
Paleistas iš lagerio 1956 metais.
Buvo prieš buhalterines religines iškamšas
Skaitydamas Naująjį Testamentą originalo kalba kunigas Č.Kavaliauskas žavėjosi Jėzaus pažinimu ir piktinosi kai kurių teologų išrasta Jėzaus iškamša: „Taigi man išaiškėjo, - rašo dvasininkas viename iš tekstų, - kad Jis visai nepanašus į teologinę iškamšą, kurio visos savybės reiškiasi aukščiausiu laipsniu ir atitinka buhalterinį apskaičiavimą“. Jis sakė - „aš čiaudau“ skaitydamas tokius „skiedalus“.
Kunigo kalba buvo labai vaizdinga. Č.Kavaliauskas tikrai skelbė ne feodaliniais titulais apkarstytą Jėzų, bet tokį, apie kokį mes skaitome Evangelijose. Jam buvo koktu ir Bažnyčioje matyti dar tiek daug feodalinių apraiškų, kurios užstoja pirmųjų amžių krikščionių dvasią. Valandų valandos, praleistos su juo šnekant, padėjo susidaryti patrauklesnį krikščionybės vaizdą.
Šviesus teologas galėjo dar daugiau pasitarnauti šiuolaikiškam krikščionybės požiūriui visuomenėje sluoksniuose formuoti - jei juo būtų tinkamai pasirūpinta ir išmintingai panaudotas jo talentas. Jis galėjo būti tiltas tarp mokslo ir religijos, tarp krikščionybės ir humanizmo ar sekuliaraus bei net ateistinio mąstymo.
Prisimenu jo straipsnį, pavadintą „Nekaltinkime jaunimo“. O kiek Bažnyčioje to kaltinimo ne tik jaunimo, bet ir daugelio kitų grupių atžvilgiu buvo per šiuos 20 metų išsakyta – užuot savikritiškai pažvelgus į save. Jei Č.Kavaliausko lygio kalbėsena, žiniasklaida būtų plėtota santykiuose su plačiąja visuomene, Katalikų bažnyčios ir tikėjimo įvaizdis Lietuvoje būtų kur kas aukštesnis.