O kiti, kiek išgirdau, irgi klausė: kas pasidarė Kubiliui, mūsų karingajam Benedikto XVI įkvėptam „tradicionalistui“ ar - NET! - romias aveles žudyti linkusiam „lefebristui“. Ach... tiek visko apie save, žmogus, prisiklausai!
Atrodo, savo ir kitų žmonių ramybės dėlei reiktų kuo greičiau užsimūryti šaltame rūsyje už tikinčiosios liaudies hipnotizavimą šėtoniškais ir tamsiaisiais klerikaliniais Tradicijos kerais. Kaip iki šiol koks tūlas apžvalgininkas iš broliškos erdvės manęs viešai nenužvelgė nuskaidrintu žvilgsniu!?
Visada rašau tai, ką išgyvenu savyje. O išgyvenu niekinamos širdies skausmą ir nepaliaujamo ieškojimo vargą. Štai ji manyje myli iki galo. Iš čia ir tas vargas. Šiuo metu negaliu užpilti ant jos mielą jai balzamą – šventąja Aukos tylą, pražystančią giedančioje širdyje. Tūlas užkietėjusiai ir neišmaniai lex orandi pilnatvę – beje, prieš Bažnyčios Magisteriumo valią - neigiantis tikintysis nesuvoks tos gelmės, kurią Dievas atveria sieloje šimtamečiais gryninto sakramentinio rito pagalba.
Ne veltui Benediktas XVI, paklusęs šiam Šventosios Dvasios įstatui, atvėrė širdžių, ypač jaunų, lūkesčio vartus. Per pastaruosius „Summorum Pontificum“ metus šventos malonės potvynis nenumaldomai liejasi į visą Bažnyčią ir pasaulį. Tuo tarpu mūsų krašte šiek tiek nuliūdusios - nes Šventosios Dvasios suviliotos ir sužeistos širdys! - laukia tolimesnių nacionalinių ir visuotinių spendimų.
Štai taip ir gimė besidraskančios savyje „širdies“ literatūra. „Baltas vienuolis“, matyt, tėra simbolis malonės, pripildančios širdį Viešpaties Aukos metu; malonės, kurios link keliauja širdis - kopia į Golgotos kalną.
Žinia, Šventųjų Mišių pradžioje kunigas stabteli altoriaus papėdėje ir pradeda kopimą 42 psalmės žodžiais: „Introibo ad altare Dei; ad Deum qui laetificat juventutem meum“ (Žengsiu prie Dievo altoriaus; pas Dievą, kuris džiugina mano jaunystę). Tikinčiųjų maldos ir širdys tuo metu glaudžiasi prie Tėvui in persona Christi (Kristaus vardu) save aukojančio kunigo.
Nešinas mūsų širdimis Viešpats žengs aukštyn savosios Golgotos link. Ten jis atskleis žmonėms savosios dievystės pilnatvę. Ant Kryžiaus daugelis pamatys ir išgyvens, kad Dievas yra Meilė, mus prikelianti ir savo dieviškąjį gyvenimą dovanojanti.
Viešpaties Auka yra Atsidavimas, Sūnaus Dėkojimas (t.y. Eucharistija) Tėvui už Gimties ir Gyvasties dovaną! Jeigu ir aš esu pakviestas į Jo Gyvenimą, tuomet jame vertai būsiu taip, kaip Jis yra amžinai su Tėvu! Ir tai yra ne išgalvotas teologinis kalambūras, bet tikinčios širdies Šventųjų Mišių metu patiriamas išgyvenimas – Golgotos dabarties link...
O taip, tai yra taip palaiminga!
Štai čia ir pasiliksime prie savosios Golgotos kartu su Motina, Mylinčiuoju ir Nusidėjėle.
Viena šiuolaikinė detalė – Petras irgi yra čia!
Ave Crux!