Tokiame kontekste įdomiai atrodo Laimos Vincės knygos pavadinimas „Rašyti gali kiekvienas“. Ar ji nori pasakyti, kad kiekvienas turi rašytojo talentą?
Amerikoje gimusi lietuvė penkiolika metų dėstė kūrybinį rašymą Amerikos universitetuose. Prieškarinės Lietuvos konsulo Niujorke Aniceto Simučio anūkė pirmąsyk aplankė Lietuvą 1982-aisiais - būdama šešiolikos.
Dabar dėstytoja, poetė, rašytoja ir vertėja jau trejus metus gyvena Lietuvoje ir mokytojauja Amerikos tarptautinėje mokykloje Vilniuje. Knygų mugėje pristatytą knygą „Rašyti gali kiekvienas“ ji pirmiausia skiria mokytojams.
- Yra toks pasakymas „Jei negali nerašyti, tai ir nerašyk“. Jūsų knyga vadinasi „Rašyti gali kiekvienas“. Ar tai reiškia, kad kiekvienam verta ieškoti savyje rašytojo talento?
- Mes gyvename moderniame pasaulyje. Sunku būtų surasti žmogų, kuriam darbe ar asmeniniame gyvenime neprireikia save išreikšti raštu. Posovietinėse šalyse užsiliko mąstymas, kad rašytojai yra išrinktieji, elitiniai žmonės, kuriems visuomenė suteikė teisę save išreikšti.
Keliose vietose rašau apie tai, kad tikras talentas retai pasitaiko. Per penkiolika metų be pertraukos dėsčiau kūrybinį rašymą ir tarp studentų aptikau gal penkis talentus. Esu dėsčiusi šimtams studentų - jų net negaliu suskaičiuoti. Mano patyrimas - talentingi žmonės paskutiniai suvokia savo talentą. Jų talentas sutelktas kitur ir jie dažniausiai neturi rinkodaros gyslelės.
Per paskaitas man būdavo sunkiausia dirbti su anglų kalbą studijuojančiais studentais - jie įsivaizduodavo mokantys rašyti, tačiau dažnai rašydavo klišėmis. O slaugytoja ar policininkas sukurdavo unikalių tekstų.
Kūrybinio rašymo pratimai duoda galimybę visiems išbandyti savo jėgas ir atrasti savo talentą. Kita vertus, tai yra bendrojo lavinimo dalykas - tai moko atidžiai skaityti, redaguoti kitų ir savo tekstus. Atsiranda suvokimas, kad neparašysi atbula ranka vienintelį kartą ir jau valio, kažką parašei. Rašymas yra sunkus darbas, kurio metu reikia vis grįžti prie teksto.
- Lietuvoje dažnai būna, kad žmonės pajunta norą rašyti ir tas noras greitai pavirsta knygomis. Kaip tą vertintumėte?
- Dabar, kai ministerija smarkiai nutraukė finansavimą leidykloms ir rašytojams, situacija greitai pasikeis. Mane lietuviškų knygų gausa irgi stebino. Dirbu ir vertėja - verčiu lietuviškas knygas į anglų kalbą.
Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjunga, atsirado tiek daug projektų projektėlių, atrodė, kad visa Europa norėjo išgraibstyti visa, ką lietuviai yra parašę. Man siųsdavo versti jaunųjų rašytojų kūrybą - kažkokias neužbaigtas apysakas, kurios buvo prastesnės už mano pirmo kurso studentų Amerikoje kūrinius.
Tikrai Lietuvoje buvo toks laikotarpis, kai per greitai ir lengvai buvo spausdinamos knygos. Amerikoje, kur veikia rinkos dėsniai, norintis rašyti žmogus turi būti atkaklus, išgyventi daug nesėkmių - tai jį padaro kuklesniu ir geresniu rašytoju.
Tačiau jūs turite plačiau galvoti apie rašymą. Rašymo tikslas nebūtinai yra knygų leidyba - tai greičiau šalutinis dalykas. Netgi profesionalūs rašytojai išleidžia ne viską, ką yra parašę. Čia yra labai primityvus junginys - parašė ir išleido.
Man atrodo, kad mokyklose mes sutelkiame per daug jėgų, norėdami jauniems žmonės įgrūsti informaciją žmogui į smegeninę ir per mažai kreipiame dėmesio į jo asmenybės ugdymą. Jei pasižiūri, kas buvo prieš karą, tai mokytojai gebėjo ne tik išmokyti, bet ir ugdyti mokinio charakterį, padaryti iš jo žmogų.
- Kaip ugdyti asmenybę gali padėti kūrybinis rašymas?
- Kūrybinis rašymas yra savęs pažinimas ne tik paviršutinišku, egoistiniu lygmeniu - ne taip, kad parašiau eilėraštį apie rožytes ir karvytes, sumokėsiu pinigus, išleisiu knygą ir visi mane mylės. Mokinius skatinu rašyti apie tai, kas jiems yra sunku, pereiti per sudėtingas temas ir išeiti į gilesnį savęs suvokimą.
- Kodėl manote, kad kiekvienas gali rašyti? Juk daugeliui žmonių dėstyti mintis raštu yra labai sunku.
- Yra teorija, kad evoliucijos eigoje žmonės daug ilgiau reiškė mintis šnekėdami negu rašydami. Amerikoje dėsčiau Meino valstijoje, provincijoje. Ten žmonės neturėjo tokių galimybių kaip gyvenantys mieste. Ir pastebėjau, kad žmogus gali puikiai save išreikšti kalbėdamas, bet jei duosi jam popieriaus lapą ir rašiklį, jam bus labai sunku.
Dėstydama atradau vieną techniką, kurią sukūrė amerikietis kūrybinio rašymo profesorius Johnas Schultzas. Tai vadinasi „pasakos“ ar “istorijos” metodas (angl. „story method“) . Iš pradžių besimokantieji nerašo, tik pasakoja. Pasakoti jiems padeda tam tikros formulės - istorijos siužetas užfiksuotas formulėje ir žmogus tik turi įtalpinti į tą formulę savo mintis.
Galiu duoti vieną pavyzdį. Kiekvienoje giminėje, kai visi per šventes susėda prie vieno stalo, kartojasi tos pačios istorijos. Koks nors dėdė pradeda pasakoti, kaip jį per karą šaudė, jis slėpėsi tvarte, kol pagaliau išsivadavo.
Tos dramatiškos istorijos labai svarbios šeimos suvokimui. Aš studentams liepiu paprašyti giminaičių, kad papasakotų tas istorijas. Nieko nerašyti, tik klausyti, o jau paskui užrašyti taip, kaip buvo papasakota. Tada mes grupėje analizuojame tuos pasakojimus. Dažniausiai suvokiame, kad tas pasakojimas, gyvas stalo pasakojimas, turi klasikinį siužetą: yra pradžia, problemos pristatymas, konfliktas, kulminacija ir sprendimas. Mes natūraliai savo išgyvenimus įtalpiname į siužetus.
Yra daug pratimų, padedančių suvokti ryšį tarp kalbėjimo, pasakojimo ir rašymo. Lietuvoje - čia gyvenu trejus metus - iš žmonių dažnai girdžiu: „Oj, kaip aš nemėgstu rašyti“, „Kaip baisu, kaip mokykloje reikia temas rašyti“. Tačiau lietuviai, panašiai kaip ir airiai, labai mėgsta pasakoti savo išgyvenimus.
Vieną kartą ėjau į susitikimą Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Atėjusi vaikščiojau tarp stalų ir ieškojau žmonių, su kuriais turėjau susitikti. Ir pastebėjau tokį dalyką - prie kiekvieno stalo vienas žmogus pasakodavo, kas jam nutiko, o kiti klausėsi.
Pagalvojau - Amerikoje žmonės taip nebendrauja. Amerikiečių pokalbiai yra abstraktesni - anekdotai, diskusijos apie žinias. O lietuviai pasakoja savo išgyvenimus - dažnai pasakėčių forma. Senovinės pasakojimo tradicijos išlikusios, net studentai sėdi ir pasakoja kaip senukai. Pagalvojau - visi jie yra rašytojai, bet to nesuvokia.
- Ką patartumėte žmogui, kuris jaučia turįs gabumų rašyti, tačiau nežino, kaip tuos gabumus ugdyti?
- Jis gali nusipirkti mano knygą. Nejuokauju, kalbu rimtai. Toje knygoje yra daug pratimų, kuriuos išbandžiau su studentais ir mokiniais per penkiolika metų.
Mums labai sunku sugrįžti į praėjusį laikotarpį ir giliai pajusti, kaip tada viskas atrodė, kaip žolė kvepėjo. Yra toks pratimas - nupiešti vaikystės žemėlapį, kuo detaliau ant popieriaus lapo nupiešti tą vietovę, kurioje gyvenai, kai tau buvo septyneri metai.
Piešimui reikia skirti laiko - kokią valandą. Liepiu surašyti ir gatvių pavadinimus, ir kaimynų vardus, kiekvieną krūmą nupiešti - viską, ką atsimena. Piešiant savaime pradeda kilti prisiminimai: „Oj, atsimenu, mūsų kieme stovėjo gluosnis, labai jį mylėjom, bet susipykom su kaimynais ir jie mūsų gluosnį nukirto“.
Paskui duodu laiko laisvajam rašymui - tai yra raktas, kuriuo gali atrakinti savo pasąmonę. Pasiimi popieriaus lapą ir rašai viską, kas šauna į galvą. Netaisydamas gramatikos, negalvodamas apie stilistiką, savęs necenzūruodamas. Dešimt ar penkiolika minučių. Tada iš tų užrašų galima atrasti idėjų, kurios gali virsti scenomis.
Kitas pavyzdys - kaip išmokti rašyti dialogą. Iš literatūros mes žinome, kad dialogo funkcija yra perteikti informaciją apie veikėją, stumti siužetą pirmyn, kažką išduoti apie veikėjo praeitį. Bet kuo tai skiriasi nuo „gyvos“ kalbos? Mokiniai iš pradžių mano, kad niekuo nesiskiria.
Sakau: „Jūs visi apsimeskit šnipais, pasiimkit diktofoną arba sąsiuvinį. Eikite į viešą vietą ir slapčia užrašinėkite svetimus pokalbius“. Jie atneša tuos savo atrastus pokalbius ir pristato. Dažniausiai matome, kad tai absoliutus nonsensas, negali suvokti, apie ką kalbama, žmonės labai nerišliai šneka. Tada mokiniai pradeda suvokti, kad 90 proc. informacijos, kurią mes iš pokalbio paimame, ateina iš gestų ir iš bendrų kalbančiųjų išgyvenimų.
Rašyti dialogą yra visai kas kita negu užrašyti pokalbį. Bet dialogas turi lape atrodyti lyg būtų spontaniškas pokalbis. To galima mokytis atliekant pratimus.
Knyga parengta, kad kiekvienas gerai nusiteikęs mokytojas ar universiteto dėstytojas galėtų pagal tuos pratimus dirbti su mokiniais ar studentais. Galima pagal šią knygą mokytis rašyti ir patiems. Tačiau visuomet geriau sukurti rašančiųjų bendruomenę. Grupė, kurioje nuosekliai atliekami pratimai ir aptariami kūriniai, tampa vienas kitą palaikančių rašytojų bendruomene. Manau, kad norintieji rašyti galėtų rinktis į būrelius ir kartu dirbti, sekdami mano knygoje aprašytais pratimais.
- Tačiau grupėje išsakytos pastabos mokinį gali taip įskaudinti, kad jis nustos rašyti. Turbūt labai svarbu mokytis ir išsakyti kritiką?
- Aš rašau apie kūrybinio rašymo dirbtuvę. Svarbu sukurti gerą dirbtuvės atmosferą, kad nebūtų akių draskymų ir ego parodymų.
Tarkim, aš esu mokinys ir atsinešiau savo trumpą apysaką. Tuomet perskaitau garsiai, kad visi girdėtų mano intonaciją, kad kitiems mokiniams priėjimas prie teksto būtų emocinis. Pirmąkart į bet kokį meno kūrinį žvelgiame per emocijas, o antrą kartą imame analizuoti. Kai skaitai tyliai vienas sau užsidaręs, tau atrodo vienaip, o kai išsakai tą tekstą gyvai ir jauti kitų reakcijas, natūraliai norisi išbraukti visa, kas yra nereikalinga. Skatinu skaityti su pieštuku rankoje ir braukti iškart tai, kas atrodo ne taip.
Tada visi skaito tekstą patys sau ir rašo komentarus. Trys komentarai turi būti pozityvūs, kiti trys - konstruktyvi kritika. Pozityvūs komentarai neturėtų būti tušti pagyrimai „Oj, kokį gražų eilėraštį parašei“. Tą pozityvų komentarą reikia konkrečiai pagrįsti literatūriniu faktu. Pavyzdžiui, pastebėti, kad stiprus dialogas, tie ir tie veikėjai įtikinančiai šneka. Kūrybinės dirbtuvės metu negalima diskutuoti apie tai, kas nėra pagrįsta tekstu.
Kita taisyklė - reikia nuolat prisiminti, kad kalbama apie kito žmogaus tekstą. Negalima įpinti savo asmeninių išgyvenimų, kalbant apie kito žmogaus tekstą. Tu esi redaktorius, tavo tikslas - perprasti, ką tas jaunas rašytojas nori perteikti ir padėti jam tai padaryti. Nesvarbu, ar asmeniškai sutinki su jo mintimis.
Garsiai sakydami komentarus visada pradedame nuo pozityviųjų. Visi mes turime silpnų ir stiprių vietų. Mums labai sunku suvokti, kur yra mūsų stiprumai ir silpnumai. Jei grupėje sėdi dešimt žmonių ir jie pasako, kad kraštovaizdis puikiai aprašytas, tada tas rašytojas ima suvokti, kad jis moka gražiai aprašyti kraštovaizdžius.
Pozityvūs komentarai padeda pastebėti savo stiprybes. Tai svarbu dėl dviejų dalykų - galima tuos stiprumus tobulinti, tačiau taip pat pajausti, kur reikia save išbandyti. Tarkim, jei meistriškai rašai pirmu asmeniu, turi suvokti, kada publikai tai nusibos ir save perlaužti, pamėginti rašyti trečiuoju asmeniu. Geras rašytojas visuomet išbando savo jėgas.
Tada mes prieiname prie konstruktyvios kritikos. Pasakome, kas yra ne taip ir kaip siūlome tai pakeisti. Pavyzdžiui: „Dviejų puslapių scena nusibodo, manau, būtų geriau, jei įterptum dialogą“. Pasiūlymai dažniausiai labai skiriasi. Jaunas rašytojas tuo metu negali diskutuoti, jis turi tik klausytis, ką kiti sako. Kai visi išsako komentarus, tada jis jau gali atsiliepti.
Sulaukęs daug komentarų žmogus gali pasimesti. Kai kuriems atrodo svarbu perrašant tekstą atsižvelgti į visus komentarus. Tačiau visuomet pabrėžiu - rašytojas turi suvokti, kad tai yra jo tekstas, jo mintys ir jis už tai atsako. Būtina atsirinkti, kurie komentarai yra naudingi. Jokiu būdu negalima stengtis įtikti visiems.
Dažnai kūrybinėje dirbtuvėje skaitomame tekste dar nėra tezės. Suformuluoti tezę, rasti potekstę ir sunku. Kartais jaunasis rašytojas nesupranta, ką jis nori pasakyti, jis jaučia kažką, bet aiškiai to nesuvokia. Per diskusijas jis ima suprasti, kokios yra jo asmeninės potekstės. Todėl gali pasinaudoti komentarais ir dirbti toliau su savo kūriniu.
- Kiek mokantis rašyti yra svarbus rezultatas? Juk yra sakančių, kad svarbiausia yra pats rašymo procesas.
- Procesas yra be galo svarbus, bet jis tampa nesvarbus, jei nėra galutinio rezultato. Rezultatai turi būti. Kita vertus, svarbu, ko pats žmogus siekia. Vienas žmogus ims kurti tai, kas turi literatūrinę vertę. Tačiau kitas rašydamas suvoks ką nors apie save, tai jau irgi yra tam tikras rezultatas. Todėl pradedantys mokytis kūrybinio rašymo turėtų žinoti, kokie yra jų tikslai.
- Ką jums pačiai davė kūrybinis rašymas?
- Davė labai daug - gyvenimo suvokimą. Atvirumą su savimi ir su kitais. Tu išmoksti atsakyti už savo žodį.
Kūrybinis rašymas - tai ir mano profesija. Po to, kai baigiau Kolumbijos universitetą, vien tik iš kūrybinio rašymo išlaikau save ir tris vaikus. Gyvename kukliai, bet pragyventi galima.