Virš Lietuvoje veikiančių vienuolikos darbo rinkos mokymo centrų pakibo Damoklo kardas. Šias bedarbius mokančias, profesinio tobulinimo kursus suaugusiesiems rengiančias įstaigas užsimota sujungti su paauglius mokančiomis profesinėmis mokyklomis.
Specialistai neabejoja: šis sujungimas reikštų mokymo centrų sunaikinimą. Bet padėtų išsilaikyti gremėzdiškai, neefektyviai, tačiau reformoms atspariai profesinių mokyklų sistemai, maitinamai biudžeto milijonais.
Prijungti ir... panaikinti?
„Tai kažkokia abrakadabra. Kam to reikia? Mokymo centrai patys išsilaiko ir yra naudingi valstybei. Jie dirba lanksčiai, efektyviai, greit prisitaiko prie rinkos. Kodėl juos reikia jungti prie biudžetinių profesinių mokyklų?
Kad būtų sukurta neefektyvi imperija ir praplėstos Švietimo ministerijos valdos?“ — valdininkų užmojais beatodairiškai sujungti dvi visiškai skirtingas — suaugusiųjų ir paauglių — profesinio mokymo sistemas stebėjosi Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo tarybos pirmininkas profesorius Algis Šileika.
Jo vadovaujamo Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkai per pastaruosius keletą metų atliko daugiau kaip 10 profesinio mokymo srities mokslo tyrimų.
Situaciją išanalizavę specialistai pateikė siūlymus, kaip galėtų būti pertvarkomas profesinis mokymas, kad pakiltų jo prestižas visuomenės akyse ir būtų tenkinami darbo rinkos ir verslo poreikiai.
Tačiau šie siūlymai kol kas neišgirsti, o reforma jau įgauna pagreitį.
Praėjusią vasarą Vyriausybė pritarė premjero sudarytos darbo grupės siūlymams, kuriuose numatoma darbo rinkos mokymo centrų steigėjo teises perduoti Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM).
Dabar šie centrai, kurie yra viešosios įstaigos, priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Visi jie veikia ūkiskaitos pagrindais: pragyvena iš savo uždirbamų lėšų nieko negaudami iš valstybės biudžeto.
Įgyvendinus jau minėtus darbo grupės siūlymus, suaugusiųjų mokymo centrai būtų sujungti su paauglius mokančiomis valstybinėmis profesinėmis mokyklomis, kurios yra pavaldžios ŠMM ir finansuojamos iš valstybės biudžeto.
Tokio sujungimo šalininkai neoficialiuose pokalbiuose nė nemėgina slėpti, kad prie profesinių mokyklų prijungti suaugusiųjų mokymo centrai būtų uždaryti. Panaikinti kaip nereikalingi konkurentai profesinėms mokykloms? Turbūt.
Mat dabar iš biudžeto finansuojamos profesinės mokyklos įvairiuose konkursuose bedarbių mokymui ir perkvalifikavimui organizuoti dalyvauja lygiomis teisėmis su savarankiškai besiverčiančiais suaugusiųjų mokymo centrais ir privačiomis įstaigomis.
Suaugusiųjų mokymo centrai užima apie 60 proc. bedarbių mokymo rinkos. Profesinės mokyklos — apie 25 proc. Privačios bendrovės — apie 15 proc.
Mokymo centrus prijungus prie mokyklų, pastarosioms atitektų apie 85 proc. rinkos. Įvertinant tai, kad jos veiktų turėdamos biudžetinį finansavimą, privatininkams tenkanti dalis gerokai susitrauktų. O gal ir visai išnyktų.
Tai kvepia besąlygišku rinkos suvalstybinimu ir monopolizavimu. Nors mokyklų ir centrų sujungimo šalininkai mieliau kalba apie jos liberalizavimą. Tik kur jis?
Reforma ne nuo to galo?
Kalbų apie pirminio profesinio mokymo, kurį vykdo profesinės mokyklos, ir tęstinio, kuriuo užsiima suaugusiųjų mokymo centrai, Lietuvoje pasklido gerokai anksčiau — prieš porą trejetą metų.
Tokiam sujungimui tikintis, kad po jo pakils gerokai pašlijęs pirminio profesinio mokymo autoritetas Lietuvoje, niekas per daug nesipriešino.
Tačiau specialistai siūlė pirmiausia atlikti sujungimui būtinus veiksmus. Pirmiausia — sutvarkyti ne tik gerą vardą, bet ir paklausą praradusių profesinių mokyklų tinklą.
Šalyje jų yra daugiau kaip 70. Jas išlaikyti valstybės biudžetui kasmet kainuoja apie 300 milijonų litų.
Apskaičiuota, kad pagal rinkos poreikius efektyviai veikti galėtų 30—35 mokyklos. Tačiau kad būtų uždarytos likusios, reikia politinės valios. Tačiau jos Lietuvoje iki šiol neatsirado. Bet atsirado kita: sustiprinti iš biudžeto maitinamas mokyklas save išlaikančių mokymo centrų sąskaita.
Ir tai padaryti bandoma atmetant specialistų siūlymus pirmiausia išgryninti profesinių mokyklų tinklą, palikti geriausias ir jungti panašaus efektyvumo įstaigas. Žinoma, suvienodinant ir jų finansavimo sąlygas. Tai reiškia, kad profesinės mokyklos, kaip ir mokymo centrai dabar, turėtų pradėti dirbti pagal ūkiskaitos principus.
Bet užuot įsiklausius į šiuos ekspertų žodžius, viską bandoma daryti atvirkščiai. Sėkmingai veikiančius suaugusiųjų mokymo centrus norima suvalstybinti ir paversti biudžetinėmis įstaigomis.
„Tai didžiausias nesusipratimas. Einama vėžio principu: nepagarbia vieta į priekį. Užuot padarius mokyklas ūkiskaitines, efektyviai veikiančias įstaigas norima perkelti į biudžetinį tinklą. Man tai nesuprantama“, — piktinosi profesorius A.Šileika.
Daugelis šiuo metu veikiančių profesinių mokyklų nesurenka pakankamo mokinių skaičiaus ir egzistuoja tik todėl, kad gauna lėšų iš biudžeto ūkiui ir administracijai išlaikyti.
O administracija šiose mokyklose nemaža. Ekspertinį tyrimą atlikę Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkai nustatė, kad 2007—2008 mokslo metais 78 šalyje veikusiose profesinėse mokyklose dirbo 388 įstaigų vadovai ir jų pavaduotojai. Vienai mokymo įstaigai teko vidutiniškai 5 vadovai.
Save išlaikančiuose 11 suaugusiųjų mokymo centruose buvo 20 vadovų — vidutiniškai mažiau nei 2 vienoje įstaigoje.
Kas galėtų paneigti, kad po sujungimo ir mokymo centruose neišsiplėstų valdymo aparatas — juk tapę vienos sistemos dalimi, jie, kaip ir profesinės mokyklos, gautų injekciją iš biudžeto. Jeigu tik išliktų.
Mokiniai šalia kalinių?
Vienas tikslų, kurio teigia siekiantys profesinių mokyklų ir suaugusiųjų mokymo centrų sujungimo iniciatoriai, — pagerinti profesinio mokymo įvaizdį tikintis, kad profesines mokyklas pradės rinktis daugiau moksleivių, pamynusių lietuvių tradiciją veržtis į universitetus.
Tačiau ekspertų išvada priešinga: toks sujungimas ir taip prastam profesinių mokyklų įvaizdžiui gali tik pakenkti.
Mat kartu su sujungtais suaugusiųjų mokymo centrais į profesines mokyklas ateitų ir tikslinės šiuose centruose besimokančiųjų grupės: buvę kaliniai, reabilitacijos kursą išėję narkomanai, alkoholikai, ilgalaikiai bedarbiai.
Ar daug tėvų, žinodami, kad jų nepilnamečiams vaikams teks mokytis kartu su minėtų socialinės atskirties grupių asmenimis, degs noru savo atžalas leisti į profesines mokyklas? Nebent universitetai gerokai apkarpytų į aukštąsias mokyklas priimamų studentų skaičių. Tuomet profesinės mokyklos galėtų tikėtis sulaukti daugiau moksleivių. Tačiau jei jų padaugėtų, ar liktų vietos bedarbiams: juk svarbiausia mokyklos funkcija — mokyti vaikus.
Planuojamas profesinių mokyklų ir suaugusiųjų mokymo centrų sujungimas jau kelia nerimą neįgaliesiems. Ekspertai yra pastebėję, kad suaugę neįgalūs žmonės jaučia diskomfortą būdami tarp nepilnamečių profesinių mokyklų mokinių ir vengia tokių vietų.
Žinoma, ekonominiu sunkmečiu pagrindiniu argumentu daugelyje diskusijų tampa vienintelis: bus sutaupyta valstybės lėšų. Bet šiuo atveju jis skamba absurdiškai: darbo rinkos mokymo centrai biudžeto lėšų nenaudoja, tik juos bandoma priversti tai daryti.
Valstybėje, regis, visi sprendimai turėtų būti pagrįsti, o reformos daromos siekiant sukurti ką nors geresnio ir pažangesnio. Šiuo atveju, profesoriaus A.Šileikos manymu, daroma atvirkščiai.
„Iš abiejų sistemų reikėtų palikti tai, kas geriausia, atmetant visus neigiamus dalykus. O elgiamasi priešingai“, — stebėjosi mokslininkas. Jam keistai skamba iš kai kurių politikų lūpų sklindantys svarstymai, kad bedarbių mokymas ir kvalifikacijos kėlimas yra beprasmiškas, kai masiškai trūksta darbo vietų.
Geriausias atsakymas į tai galėtų būti į darbo rinkos mokymo centrus už savo lėšas mokytis einantys asmenys. Jų daugėja. O tai reiškia, kad žmonės mąsto apie krizės pabaigą ir ruošiasi darbo rinkos pokyčiams.
Daugelyje Europos šalių krizės laikotarpiu investicijos į darbo neturinčių žmonių mokymą buvo labai padidintos. O Lietuvoje mieliau kalbama, kad mūsų darbo jėga yra labai kvalifikuota ir, rinkai atsigavus, visi grįš į savo vietas.
Tik nutylima, kai kurių darbo vietų gali nebebūti, — juk kai kurie sektoriai uždaryti visiems laikams. Tad labai tikėtina, kad net ir labai aukštos klasės specialistams gali tekti persikvalifikuoti. Tik ar bus kur?