Televizijos projekte „Chorų karai“ dalyvaujantis Deivydas Norvilas-Deivis pastaruoju metu dažnai iš Vilniaus lekia į gimtąjį miestą repetuoti su choristais.
„Dabar gyvenu Klaipėdoje, nes esu klaipėdietis. Čia praleidžiu daug laiko, todėl kartais atrodo, kad iš gimtojo miesto niekada nebuvau niekur išvykęs“, — tikino 29 metų atlikėjas.
O jo mylimoji trisdešimtmetė Renata Voitechovskaja, buvusi daugkartinė grožio konkursų dalyvė ir nugalėtoja, muzikinio šou „Žvaigždžių duetai“ laimėtoja, paskutines savo nėštumo savaites skaičiuoja Vilniuje. Deivio ir Renatos kūdikis pasaulį turėtų išvysti kovo mėnesį. Renata antrąkart patirs motinystės džiaugsmą, nes turi 7 metų dukterį Vanesą iš pirmosios santuokos. Jos gražuolė susilaukė su Vytautu Ražanausku, vėliau teistu už narkotikų prekybą.
Nors Renata ir Deivis netrukus sūpuos savo atžalą, tuoktis vengia lyg velnias kryžiaus. Deiviui bauginamai skamba amžinos meilės priesaikos žodžiai: „Mylėsiu tave amžinai, kol mirtis mus išskirs“. Jis sako nežinąs, kas bus rytoj, todėl susieti savo gyvenimą su moterimi iki grabo lentos jam atrodytų sveikam protui prieštaraujantis žingsnis.
Dainininkui Bažnyčios dogmos atrodo atgyvenusios, šiuolaikinės poros jų nebesilaiko. Jam atrodo, kad jei nesi susisaistęs santuokos įžadais su kitu žmogumi, jį labiau myli, gerbi ir nebijai prarasti. O jei keliai kada nors ir išsiskirtų, susirinkai savo daiktus ir išėjai. Be santuokos įžadų gyventi paprasčiau!
„Vedybų tema man visiškai neįdomi. Tai mūsų dviejų reikalas. Man jau nebesinori apie tai šnekėti. Atvirai pakalbėjome, matome, kad mūsų niekas nesupranta, todėl nėra prasmės nei aiškintis, nei teisintis. Nutarėme niekam nieko neaiškinti“, — pastaruoju metu nuo minčių apie vestuves dainininkas pavargo.
Bet daugiau nei prieš tris dešimtmečius susituokusiems Deivio tėvams sūnaus požiūris į šeimą nesuprantamas.
Edmundas Norvilas, žinomos Lietuvos sprinterės Linos Grinčikaitės treneris, žino, kad sūnaus nuomonės nepakeis. O dainininko motina Jūratė Norvilienė, Klaipėdos rajone, Veiviržėnuose, esančios kavinės-baro ir laidojimo namų savininkė, irgi nebeįkalbinėja sūnaus vesti, nes jis turi nuspręsti pats — neverčiamas.
— Ar jums būsimoji Deivio ir Renatos atžala — pirmasis anūkas? — paklausiau garsaus klaipėdiečio trenerio E.Norvilo.
— Taip, pirmasis anūkas, nes Deivis — vienturtis. Labai laukiame anūko.
— Ar kai sužinojote, kad būsite seneliai, neraginote sūnaus vesti?
— Šį klausimą palieku jo valiai. Tegul jie daro ką nori. Mūsų raginimai — jiems nė motais. Kad ir ką vaikams sakytum, jie daro taip, kaip jiems atrodo. Ir mes jaunystėje elgdavomės taip, kaip mums atrodydavo geriausia.
— Vienturčiai dažnai tėvų lepinami, jiems leidžiama daryti ką nori. Ar nemanote, kad sūnus, delsdamas vesti, nepaiso galiojančių normų?
— Aš nelepinau, tikrai. Jis pats galėtų pasakyti, kad tėvas nelepino.
Deivio motina J.Norvilienė daugiau nei tėvas žino sūnaus paslapčių.
— Gal Deivis ruošiasi slapta vesti? Gal jo neigimas — tik noras nebeplėtoti subtilios temos viešai?
— Jie su Renata ir be mūsų, tėvų, žino, ką daryti. Padarys taip, kaip reikės iš tikrųjų. Tik reikia laiko.
— Ar vedyboms jie turi pribręsti?
— Jie jau suaugę, patys žino, kada ką padaryti. Deiviui vasarą bus trisdešimt metų, Renata — keliais mėnesiais vyresnė, mes jau nebereguliuojame jiems gyvenimo.
Galime tik patarti.
— O ką patartumėte?
— Visi tėvai taip patartų: reikia tuoktis. Taip ir mes patariame. Be abejonės, norime, kad jie susituoktų.
— Kokį įspūdį palieka Renata? Ar dažnai jus aplanko sodyboje?
— Ji — geras žmogus. Kol kas esu ja patenkinta. Bet tai ne mūsų gyvenimas, o jų. Jiems sekasi labai gerai. O jei jiems gerai, tai mums — dar geriau.
— Ko susilauksite — anūkės ar anūko?
— Negaliu sakyti, kas gims. Maždaug žinome, bet ką gali žinoti, kokie ten spėjimai. Kas bus, tas bus gerai. Pirmasis anūkas — nesvarbu, mergaitė ar berniukas. Viliamės turėti ir daugiau anūkų.
— Buvo pasklidę gandų, kad Deivis turi nesantuokinį vaiką?
— Nejuokinkite, tai buvo kalbama prieš daug daug metų humoro laidoje, skirtoje balandžio 1-ajai, Melagių dienai. Mačiau tą laidą. Gaila, kad laidos kūrėjai taip pajuokavo, kad paskui kilo įvairių interpretacijų.
— Ar šis pokštas paliko nemalonų šleifą?
— Kokių jausmų gali palikti? Tai — gryna nesąmonė. Tai buvo tuščia humoro laida. Numetė burbuliuką ir jis tuoj pat sprogo. Po laidos juk pasakė, kad balandžio 1-oji.
Ėmė juokas. Aš puikiai pažįstu savo sūnų. Kas gali geriau pažinti vaiką, jeigu ne motina ir tėvas.