Po 20 metų - žvilgsnis į Lietuvą pakeitusius Aukščiausiosios Tarybos rinkimus

Kaip tų dienų įvykius po dviejų dešimtmečių mena Sąjūdžio kandidatų rinkimų kampaniją rengėjai? Apie tai - pokalbis su buvusia Sąjūdžio sekretore, rinkimų grupės nare, o dabar Seimo Komunikacijos departamento parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vadove Angonita Rupšyte.

- Ar kai organizavote rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą kampaniją jau suvokėte, kad tai bus Lietuvos Nepriklausomybę atkursiantis pirmasis demokratiškai išrinktas šalies parlamentas?

- Nepriklausomybės atkūrimą numatė 1990 metų vasario 3 dieną patvirtinta Sąjūdžio rinkimų programa „Lietuvos kelias“. Tai buvo įrašyta įvade. Todėl Sąjūdžio remiami kandidatai laikėsi labai aiškios nuostatos - skelbsime Lietuvos valstybės atkūrimą.

Žmonės jau žinojo, kad balsuodami už Sąjūdžio kandidatus, jie atiduoda balsą už Lietuvos Nepriklausomybę.

Apie Nepriklausomybę Sąjūdis viešai prabilo dar 1989 metų vasarį ir kovo mėnesį, kai buvo renkami atstovai į vadinamąjį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Sąjūdžio kandidatai susitikimuose su žmonėmis jau kalbėjo, kad turime atkurti Lietuvos valstybę.

- Turbūt tai labiausiai ir išskyrė Sąjūdį ir Algirdo Brazausko vadovaujamą Lietuvos komunistų partiją (LKP)?

- LKP ir Sąjūdžio požiūriai šiuo klausimu radikaliai skyrėsi. Todėl Sąjūdis taip triuškinamai ir laimėjo rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors tuomet dar nebuvo parengęs programos, numatančios Nepriklausomybės atkūrimą.

- LKP galėjo remtis galinga, visą Lietuva aprėpusia partine struktūra. Kaip Sąjūdžiui pavyko surengti daug efektyvesnę rinkimų kampaniją kampaniją nei LKP?

- Sąjūdis taip pat jau turėjo organizacines struktūras visuose rajonuose, įmonėse ir įstaigose. Jos ir tapo tribūnomis kelti kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą.

Jau pats kandidatų parinkimas vyko visiškai kitaip nei būdavo įprasta Sovietų Sąjungoje - ne iš viršaus, o iš apačios. Kas bus kandidatas, nuspręsdavo ne Sąjūdžio vadovybė, o patys žmonės, kurie ateidavo į susirinkimus.

Beje, Aukščiausiosios Tarybos rinkimams Sąjūdis pradėjo ruoštis dar 1989 metų sausio mėnesį. Tuomet prasidėjo atstovų į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą rinkimų kampanija. Mums tai buvo savotiška repeticija prieš Aukščiausiosios Tarybos rinkimus.

Be abejo, Liaudies deputatų suvažiavimas Sąjūdžiui buvo labai svarbus ir pats savaime. Lietuvai būtinai reikėjo deleguoti žmones, kurie Maskvoje išsakytų mūsų šalies žmonių lūkesčius, o ne atstovautų vietinei partinei nomenklatūrai ir aiškintų, kad mes norime likti SSRS sudėtyje.

- Per Aukščiausios Tarybos rinkimus iš esmės kovojo dvi jėgos - Sąjūdis ir A.Brazausko vadovaujama LKP. Ar ši konkurencija buvo įnirtinga.

- Nederėtų pamiršti dar ir trečiosios jėgos. Tai - „Jedinstvo“ ir Mykolo Burokevičiaus SSKP „platformininkai“. Kai kuriose rusų dominuojamose įmonėse jie turėjo labai stiprias pozicijas ir kėlė kandidatais vadinamuosius darbo ir karo veteranus, komunistinę nomenklatūrą. Iš viso jie iškėlė 78 SSKP narius.

LKP taip kėlė kandidatais daug nomenklatūrininkų, kolchozų pirmininkų.

Tuo metu Sąjūdis iškėlė 90 nepartinių kandidatų ir 30 Lietuvos kompartijos narių, kurių dauguma netrukus atsisakė narystės šioje partijoje.

Beje, kai kuriose rinkimų apygardose savo kandidatus iškėlė ir tuomet dar tik atkuriamos partijos - Socialdemokratų partija, Demokratų partija, žalieji, bet šias politines jėgas taip pat rėmė Sąjūdis.

Todėl kai kur Sąjūdžio kandidatai konkuravo su demokratinių partijų kandidatais, ėjusiais į rinkimus su Sąjūdžio vėliava. Mat norėjosi, kad tai būtų tikri, laisvi, niekieno nerežisuojami rinkimai.

Prieš 142 Sąjūdžio remiamus kandidatus buvo iškeltas 331 kitų jėgų atstovas, o keturiose rinkimų apygardose mes visai nekėlėme savo žmonių. Taip nutiko, kad penkiose rinkimų apygardose varžėsi po du Sąjūdžio kandidatus, o septyniose apygardose mūsų kandidatai išvis neturėjo konkurentų, nes niekas nesiryžo su jais varžytis.

- Televizijos laidose vyko karštos diskusijos. Žinoma, su M.Burokevičiaus „platformininkais“ jų negalėjo būti iš principo.

Kiekvienas kandidatas rengė ir savo programą, spausdino bukletus, turėjo savo rinkiminį šūkį. Žmonės tiesiog verždavosi į susitikimus su jais. Svarbiausias visiems rūpėjęs klausimas buvo Nepriklausomybė.

Sąjūdžio programos siekis skelbti Nepriklausomybę nekėlė jokių abejonių mūsų remiamiems kandidatams. Buvo svarstoma tik, kaip tai daryti. Vieni laikėsi nuomonės, kad reikėtų atkurti valstybę žingsnis po žingsnio, kiti norėjo radikalaus sprendimo.

- Ar Sąjūdis prieš Kovo 11-ąją nesvarstė pačio pavojingiausio scenarijaus - kad Maskva įves Lietuvoje karo padėtį ir išvaikys Aukščiausiąją Tarybą?

- Buvo galvojama ir apie tokį scenarijų. Neatsitiktinai skubėjome skelbti nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-ąją. Norėjome tai padaryti anksčiau nei Michailas Gorbačiovas bus išrinktas SSRS prezidentu.

Mat žinojome, kad 1990 metų kovo 12-ąją, M.Gorbačiovas bus renkamas SSRS prezidentu (ligi tol jis ėjo SSKP generalinio sekretoriaus ir SSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininko pareigas). Jam buvo suteikti labai platūs įgaliojimai - taip pat ir skelbti karo padėtį.

Antrasis Aukščiausiosios Tarybos rinkimų turas turėjo vykti kovo 10-ąją. Surengėme jį anksčiau, jau po savaitės. Todėl kovo 10-ąją kone naktį spėjo susirinkti Aukščiausioji Taryba. Skubėjome užbėgti galimiems įvykiams už akių.

- Nesirėmėme vien racionaliais išskaičiavimais. Niekuomet nepamiršiu vienos moters pasakojimo. Po Nepriklausomybės paskelbimo ją, tuomet dvylikos metų mergaitę, mažame miestelyje apkabino mokytojas ir pasakė: „Prisimink šią dieną, tai - mūsų laisvės diena“.

O Maskvos spaudimas prasidėjo jau nuo pirmos Nepriklausomybės atkūrimo dienos. Gatvėmis ėmė važinėti šarvuočiai, 1990 metų kovo 23 dieną jėga užimta Vilniuje, Maironio gatvėje, veikusi spaustuvė, imta reikalauti skelbti moratoriumą Nepriklausomybės aktui ir pradėta ekonominė blokada. Tačiau tikėjome, kad atsilaikysime. Ir laimėjome.

- Turbūt labai daug žmonių siūlėsi dirbti Sąjūdžio rinkimų štabuose. Kaip juos atrinkdavote, kaip pavykdavo išvengti chaoso?

- Savanorių buvo daug. Ateidavo daug jaunimo. Pasirodydavo ir pagyvenusių močiučių, kurios klausdavo: „Gal ir aš galėčiau kuo nors padėti?“. Bet niekada negirdėjau klausimo: „O ką aš už tai gausiu?“. Žmonės tuomet suprato, kad Lietuva - tai ne valdžia, o jie.

Piliečiai daug ką darydavo savo iniciatyva. Mūsų aktyvistai neklausdavo, pavyzdžiui, kaip kabinti plakatus. Tiesiog eidavo ir kabindavo su niekuo to nederindami.

Žmonių iniciatyva tiesiog stulbindavo. Daug būdavo daroma iš apačios, nelaukiant jokių nurodymų. Bet anarchijos išvengėme, nes žmonės jautė didžiulę atsakomybę. Iniciatyva, laisvės pojūtis ir atsakomybė - tokia buvo Sąjūdžiui talkinusių žmonių dvasia.

Tiesa, tų žmonių nebuvo tiek daug, kaip dabar gali atrodyti. Kartais sakoma, kad Sąjūdis buvo visa tauta. Manyčiau, tai - perdėtas vertinimas.

- Gal tikslingiau būtų sakyti, kad Sąjūdžiui pritarė didžioji tautos dalis?

- Taip, bet daugelis tik tylomis. Juk net ir į gausius anų laikų mitingus eidavo tik dalis žmonių. Jei apskaičiuotume aktyvių žmonių procentą, jie turbūt sudarytų visuomenės mažumą.

- Kai kur mažuose rajonuose - vos 5-6 žmonės. Ir jie susidurdavo su puolimais, net pašaipomis.

- Daugiausia partinė nomenklatūra. Apmaudu, kad ir vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, iš jų būdavo šaipomasi ir klausiama: „Na, tai ką gavote, ką iškovojote, ką dabar turite?“.

- Kodėl į pirmąsias politinio elito gretas vėliau iškilo nemažai žmonių, kurie anuomet geriausiu atveju tūnojo krūmuose ar net buvo kitoje barikadų pusėje, o daugybė Sąjūdžio aktyvistų atsidūrė tarsi ir pašaliuose?

- Tai natūralu. Kartais mes, sąjūdininkai pasijuokiame: „Revoliucija savo vaikus suryja“. Taip nutiko ne tik Lietuvoje.

- Tai kažkoks istorijos dėsningumas, todėl ir sakau, kad natūralu. Bet tai nereiškia, kad neskaudu.

- Ar neskaudu, kad Seime dabar šeimininkauja daugybė niekuo neprisidėjusių prie kovos už Lietuvos nepriklausomybę žmonių, o jūs, Sąjūdžio struktūroje užėmusi tokią pat poziciją, kaip dabartinis premjeras Andrius Kubilius - tik Seimo kanceliarijos darbuotoja?

- O kam man būti Seimo nare? Niekada to ir nenorėjau. Kiekvienas žmogus renkasi, ką jam daryti. Man didžiausia laimė ir garbė - eiti savo gyvenimo keliu su man mielais žmonėmis. Mano požiūriu, politika - tai galvojimas apie valstybę ir žmogų, o ne postai.

Nejaučiu nė menkiausio pavydo padariusiems politinę karjerą asmenims, nes į Sąjūdį atėjau visiškai ne dėl to. Laisvė neįkainuojama. Sakiau ir sakysiu: jeigu po 50 metų žmonės gyvens geriau nei dabar, tai bus pats didžiausias mūsų veiklos įvertinimas.

Nesakyčiau, kad Sąjūdžio žmonės buvo išstumti. Tiesiog įvyko politinis persigrupavimas. Prisitaikėliškumas kartais padėdavo iškilti. Ne visi vadai mėgsta, kai drožiama į akis teisybė. O Sąjūdžio žmonės buvo pasirengę veiklai, bet nemokėjo prisitaikyti. Taip pamažu jie užleido pozicijas naujiems žmonėms.

- Ką pagalvojate, kai dabar išgirstate ir pašaipių, kartais net piktų atsiliepimų apie Sąjūdį kūrusius žmones?

- Ir anuomet, nors nebuvo interneto, daug ko teko girdėti. Būdavo bjaurių skambučių, keiksmų. Net 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai gedėjome žuvusių žmonių, atsirado ir tokių veikėjų, kurie skambino į Sąjūdžio būstinę ir šaukė: „Taip jums ir reikia!“. Pasitaikydavo, kad Sąjūdžio būstinėse išdaužydavo langus.

Bet juk yra tokių žmonių, kurie gali taip pat keikti ir savo motiną. O keikti Lietuvą, mano manymu – tas pats, kas keikti motiną. Tolygu.

- Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ateikime per Vėlines į Antakalnio ar Rasų kapines ir uždekime žvakutes prie Sausio 13-osios aukų, prie Jono Basanavičiaus ir kitų Lietuvos kūrėjų, jos laisvės gynėjų kapų. Taip perduosime patriotizmo estafetę jaunimui.

Aišku, kliudo tai, kad iki šiol nėra aiškiai nusakyti mūsų valstybės prioritetai. Bet žinau, kad jaunoji karta nėra blogesnė. Kai pasakoju jiems apie Sąjūdį, matau jų akyse tą pačią ugnį, kokia prieš dvidešimt metų švytėjo jų tėvų akyse.

- Vis dėlto turbūt pritarsite, kad Lietuvos valstybė net Sąjūdžio istorija nesinaudoja kaip patriotinio auklėjimo šaltiniu?

- Bijoma kalbėti apie Sąjūdį, nes daug dabar pirmosiose gretose atsidūrusių veikėjų anuomet nebuvo matyti jokiuose mitinguose.

Įtariu, kad kai mūsų, buvusių prie Sąjūdžio pradininkų, jau nebeliks, paaiškės, kad Sąjūdį kūrė daugiau veikėjų nei tuo metu Lietuvoje gyveno žmonių.

Tačiau Sąjūdžio ir jo istorijos jau niekas iš manęs neatims. Tai man svarbiausia.