Kauno arkivyskupijoje žiemiško penktadienio pavakarę buvo tylu. Antrajame aukšte, kuriame įsikūręs „Lietuvos Caritas“, — keletas plakatais paženklintų durų. „SOS. Prekyba žmonėmis!“ — skelbė vienas jų.
Už tų durų ir įvyko pokalbis su Linda, į susitikimą atvažiavusia iš Vakarų Lietuvoje esančio miesto. Lindos duktė Rasa buvo parduota sekso vergių pirkliams Londone. Bet tai, ką patyrusi, papasakoti moteris sutiko su viena sąlyga: šios istorijos veikėjų vardai bus pakeisti. Taip pat ir tų, kurie, kol nesibaigė teismų procesas, baudžiamojoje byloje vis dar yra įtariamieji.
Dingo iš namų
Linda verkė. Per visą pokalbį, vis atsukdama atgal porą metų besitęsiančius įvykius. „Perėjau pragarą“, — skausmingai atsiduso.
Lindai — apie penkiasdešimtį metų. Ši graži, tvarkinga moteris viena jau porą metų tempia savo kančią. Ir klaikią baimę, kad jai gali būti atkeršyta. Kad jos duktė Rasa, tuo metu — nepilnametė, buvo parduota ir išvežta dirbti prostitute į Angliją, žinojo tik vienintelė Lindos draugė. Artimieji? Jos pačios tėvai? Spausdama skausmą ir širdgėlą, Linda apie išgyvenamą tragediją jiems nė žodžiu neužsiminė. Kad juos apsaugotų nuo to paties skausmo.
Moteris parodė Rasos nuotrauką mobiliajame telefone. Joje — tamsiaplaukė mergaitė. „Prie jos visada lipte lipo vaikinai. Seniai, gal net nuo pradinių klasių, greta buvo dukrai asistuojančių berniukų“, — akimirką nušvito motinos akys.
„Visi vaikai, matyt, nori būti savarankiški. Mano duktė — irgi. Jai buvo vos šešiolika metų, kai pradėjo vis dažniau negrįžti namo. O vienądien visai išėjo“, — apie pradžių pradžią, 2008-ųjų kovą, prabilo Linda.
Ji nuolat daug dirbo. Seniai išsiskyrusi su vyru, Linda visą namų ir dukters išlaikymo naštą tempė viena pati. Dukteriai išėjus iš namų, moteris darbu slopino savo nerimą.
Tuo tarpu Rasa slapukavo. Kai tik motina būdavo darbe, mergaitė į namus įsmukdavo pavalgyti. Pasiimti drabužių. Bet nevagiliavo.
„Dukra turbūt norėjo savarankiškai pagyventi. Ji visada buvo uždara. Niekada man neprieštaraudavo. Būdavo, tyli tyli. Bet padaro taip, kaip jai norisi“, — tikslaus atsakymo, kodėl tuomet mergaitė ėmė vengti motinos, Linda negalėtų atrasti.
Galop Rasa dingo. Nesirodė vieną, kitą savaitę, trečią. Nežinia Lindą varė iš proto. Moteris ir savo pažįstamų, ir dukters draugų nuolat klausinėjo, gal kuris jų yra matęs Rasą.
„Bet kur rasi žmogų, jei jis nori, kad jo — nerastum? — atsiduso Linda. — Maždaug po mėnesio atsirado ženklų (draugėms nusiųstų SMS žinučių), kad mergaitė vis dėlto yra mūsų mieste. Galop ir į mano elektroninį paštą įkrito du Rasos parašyti sakiniai. „Gyvenu su draugu. Viskas gerai“. Taip mano dukters gyvenime atsirado patys baisiausi žmonės“.
Linda stabteli. Kaip jai išspausti iš savęs žodžius, kad trisdešimtmetis vyras, Edmundas, įsimylėjo jos nepilnametę dukterį? Dar vaiką, bandantį tapti suaugusiu žmogumi? Įsimylėjo? „Nežinau, ar ten būta meilės, bet šeimyninės rangos metodo — tai tikrai. Vienas brolis mušė Rasą, kitas — guodė“, — kalbėjo moteris. Mergaitė, žinoma, glaudėsi prie gynėjo Edmundo.
Pasas — dirbti kebabinėje?
Buvo vėlus 2008-ųjų liepos 30-osios vakaras, kai Lindą išgąsdino čaižus durų skambutis. Kas ten? Už jų stovėjo Rasa ir kažkokia jauna moteris su mažu vaiku ant rankų. Kaip paaiškėjo vėliau, vieno iš Rasą prisijaukinusių brolių sugyventinė Kostė. Pamačiusi Lindą, ta moteris pradėjo šaukti ant Rasos: „Kokia tu melagė! Kam sakei, kad mama prasigėrusi? Kad butas — užstatytas?“
„Kas yra?“ — išsprūdo persigandusiai Lindai. Atsitokėjusi ji įsivedė dukterį į kambarį. „Ar tau viskas gerai? Kodėl nepaskambini?“ — mėgino klausti. „Viskas gerai, — teišspaudė Rasa atsakymą. — Neturiu telefono“.
Užtat už mergaitę suskubo kalbėti jos palydovė. „Įdarbinsime, — toji pradėjo berti žodžius. — Reikia Rasos paso. Ji dirbs kebabinėje“.
Ar tuo patikėjo Linda? Tuo metu — taip. „Jei kas atsuktų laiką atgal, turbūt elgčiausi lygiai taip pat, — pratarė moteris. — Todėl pamaitinau, prikroviau drabužių ir palydėjau į kiemą. Žinojau ir tai, kad jėga dukters vis tiek nesulaikysiu“.
Linda sugebėjo padaryti tik tai, ką tą akimirką padiktavo protas. Ji įsidėmėjo automobilio, į kurį įsėdo Rasa, markę ir registracijos numerį. Ir tik automobiliui išsukus iš kiemo, moteris atsitokėjo. Ji sėdo į taksi ir aplėkė visas miesto kebabines. Bet nė viena naujų darbuotojų neketino priimti į darbą.
Rytą Linda nuskubėjo į policiją. Gal pagal automobilio registracijos numerį pavyktų atrasti dukters buvimo vietą? „Palakstys dukra ir pareis“, — policijoje moteris atsitrenkė į abejingumo ir teisės aktų sieną. Kas iš to registracijos numerio, jei aukščiau motinos skausmo yra asmens duomenų apsaugos įstatymas?
Linda nepasidavė. Padedama draugės ji vis dėlto prisikasė iki automobilio savininko. Susirado jo namus: bendrabutį su laiptines saugančiais kodais. Pakalbino sutiktą vyriškį, tas įleido į vidų. Taip moteris sugebėjo parsivežti dukterį namo. Deja, neilgam. Vos dienai.
„Būk pas mane, — Rasos maldavo Linda. — Ar nori?“ Bet duktė purtė galvą: „Man viskas gerai“.
Trisdešimtmetis Edmundas jai, septyniolikmetei, buvo viskas. Užtarėjas. Mylimasis. Globėjas. Rasa, šįkart su juo, vėl išsprūdo iš savo namų. Pirma su motina sutarusi, kad atvažiuos visi Edmundo artimieji kartu su ja paviešėti į sodybą, pas senelius.
Bet sutartą dieną pas senelius Rasa pasirodė tik su mylimuoju. Ir dviem mažamečiais Kostės vaikais.
„Tik vėliau supratau, kad tokia buvo dukrą pasiglemžusios šeimos taktika: išsiųsti ją su svetimais vaikais. Kad ji niekur tolėliau nuo jų nenueitų, nieko savo artimiesiems neprišnekėtų, — atsiduso Linda. — Deja, tik dabar visa tai galiu suverti į įvykių grandinę, kai tai jau tapo praeitimi“.
Vėliau moteris sužinojo ir tai, kad liepos 30-ąją Rasa į namus buvo atvežta pasiimti paso ne šiaip sau. Kitądien ji jau turėjo sėdėti lėktuve. 800 litų kainavęs bilietas į Londoną jau buvo nupirktas. Bet netikėtai viskam sutrukdė ji, Linda. Ir Rasos gabenimas į Angliją buvo keletui dienų atidėtas.
„Nusipirkome su Edmundu nešiojamąjį kompiuterį“, — po savaitės Linda elektroninio pašto dėžutėje rado dukters laiškelį. Iš Anglijos. Į Londoną tuo metu septyniolikos vos sulaukusi mergaitė buvo nuvežta autobusu.
Deportavimas
Kiek laiko žinių apie dukterį neturėjo Linda? Mėnesį? Kitą? O gal mažiau? Laikas moters atmintyje susipainiojo į užveržtą rezginį. Galop tai — nebesvarbu.
„Teta! — pusę dviejų nakties Lindą iš lovos išvertė Kostės (teta ji vadino Lindą) skambutis. — Rasą deportavo. Skambinkit Edmundui. Jis eina iš proto!“
„Dieve, galvoju, kokia esu kvailė! Deportavo. Girdėjau šį žodį ir nereagavau: jo prasmė manęs nepasiekė. Nesupratau, kad ji, mano dukra, buvo išgabenta į užsienį ir sugrąžinta atgal“, — moters pasakojimą vėl pervėrė skausmas. Tąnakt ji skambino Edmundui pati nesuvokdama, ką daro. Ir jis, mergaitę suvedžiojęs vyras, dalijo patarimus persigandusiai Lindai, kam gi ji turėtų skambinti Vilniuje. Tačiau naktį su kuo nors susisiekti buvo neįmanoma. O rytą pas Lindą prisistatė ir pats Edmundas.
„Išprotėsiu! — ėmė klykti. — Juk pats ją palydėjau ir įsodinau į autobusą. Mane, dukart teistą, dabar pasodins, nors ne aš, o brolis ją pardavė. Už 2000 eurų“.
Ką pardavė? Rasą? Linda pagaliau viską suprato. Iš panikuojančio Edmundo klyksmų suvokė, kad 2008-ųjų rugpjūčio pradžioje jis pats Rasą įsodino į autobusą. Kad Anglijoje mergaitę pasitiko dar vienas Edmundo brolis. Kodėl Rasa visą tą kelią taip ir liko sėdėti autobuse, atsakyti nebūtų taip paprasta. Galbūt todėl, kad mergaitė visiškai pasitikėjo savo „gelbėtoju“ — mylimuoju Edmundu. Tuo, kuris gindavo nuo mušančio brolio. Arba todėl, kad buvo apsvaiginta narkotikais.
„Rasa, pakentėk. Kai grįši, išsikepsim šašlikų ir padarysim butelį. Tavo antroji mama“, — mergaitės telefone įstrigo Edmundo motinos į Londoną nusiųsta žinutė.
„Radau tarp jos drabužių permatomo trikotažo, kojinių su keliaraiščiais. Dukra buvo parengta prostitutės darbui“, — pasakojo Linda.
Sunkus kelias namo
„Rasa tebėra labai uždara. Ji, matyt, nenori, kad žinočiau, kas įvyko Londone. Jei ištraukiu iš jos vieną kitą žodį, tai tik todėl, kad ji pati nusprendžia ką nors pasakyti“, — nosine per akis brūkštelėjo Linda.
Jos dukteriai pasisekė, jei tik žodis „pasisekė“ tokioje situacijoje tinka. Ji buvo nepilnametė.
Ir Anglijoje neturėjo lydinčiojo asmens. Tai sukėlė policininkams įtarimų. Butą, kuriame buvo uždaryta mergaitė, jie jau senokai stebėjo.
O per reidą policininkai patikrino ir Rasos pasą. „Ar nori iš čia išvažiuoti?“ — paklausė nepilnametės. „Noriu“, — šis žodis, matyt, nulemtas Edmundo ilgesio, išgelbėjo jai gyvenimą.
Tarptautinės migracijos organizacijos pastangomis Rasa buvo pargabenta į Vilnių. Ją į savo globą perėmė „Lietuvos Caritas“. Mergaitę, kiek įmanoma, buvo pradėta saugoti nuo ją pardavusių žmonių keršto.
Košmarišką jų ataką teko atlaikyti ir Lindai. Ataka prasidėjo iš karto, vos tik į Lietuvą pargabenta Rasa nusiuntė Edmundui SMS žinutę, kad ji — jau Vilniuje.
„Viešpatie, maniau, kad ir Edmundo motina, ir Kostė mane pasmaugs“, — pravirko Linda. Jos plūdo ją.
Priekaištavo, kad yra netikusi motina, kad nesirūpina savo dukterimi, neparsiveža jos iš Vilniaus. Jos atakavo Lindą „iki nuprotėjimo“. Skambindavo ir koneveikdavo. Veržėsi į namus.
Grasindavo. Nes suprato, kad tai — galas. Toji šeima bijojo teismo.
„Linda, neįsileiskite jų niekada į namus“, — Rasos motina netruko sulaukti „Lietuvos Caritas“ darbuotojų patarimų. Ši organizacija nuo pat pirmosios deportavimo dienos ėmė globoti Rasą.
Netrukus po deportavimo mergaitė iš Vilniaus buvo parvežta į gimtąjį miestą.
Bet ne į namus: namo jai nebuvo galima grįžti. Ją, slaptai apgyvendintą, pirmąkart po kankinamos nežinios ir aplankė motina.
„Įeinu: sėdi dukra sustingusi. Atrodytų, kad jos ten net nėra. Basa. Bejausmė. Žvilgsnis — nieko nesakantis. „Nieko nenoriu, nieko nereikia. Tik Edmundo“, — kartoja lyg prisukta. Kraupu“, — į siaubingąjį 2008-ųjų rudenį grįžo Linda.
Mergaitė ilgai buvo slepiama nuo kerštaujančių savo pardavėjų. Ji buvo įkurdinama tai viename, tai kitame mieste. Kad galėtų nuolat lankyti dukterį, Linda išėjo iš darbo.
Bet pasiekti Rasos širdį buvo sunku: ji iš pradžių nieko neprisileido artyn. Anot Lindos, dar kažkas baisaus buvo nutikę jos dukteriai, nes ji nekentė moterų. Ir šnekėdavosi tik su vyrais.
Pamažu Rasa priėmė psichologo ištiestą ranką. Galbūt ir begalinė motinos meilė padarė savo darbą: mergaitė prakalbo. Ji sutiko baudžiamojoje byloje duoti parodymus.
Ir Edmundui, ir jo broliui buvo pareikšti įtarimai sąvadavimu, prekyba žmonėmis ir prekyba narkotikais.
Pastarųjų buvo rasta per įtariamųjų namuose atliktas kratas.
Rasai šiuo metu — devyniolika. Mergina mokosi. Ir pagaliau vėl gyvena su motina.
Kai duktė visam grįžo namo, Linda paklausė: „Dukryte, ar galiu paklausti, kodėl man nesakei, kad viskas taip vyksta? Kodėl ėjai su jais?“ — „Mama, tu nežinai, ką jie gali“, — teištarė Rasa.
Pirklių akiratyje — skurdas
„Sekso industrija — negailestinga. Lytinių paslaugų pirkėjams visiškai nesvarbu, ar merginos savo noru parsiduoda, ar tai daro priverstos gyvenimo aplinkybių“, — sako „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė Jolita Juškevičienė.
— Kas padeda prekybos žmonėmis aukoms sugrįžti į kilmės šalį?
— Dažniausiai Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) darbuotojai. Ji turi padalinius visame pasaulyje, Vilniuje — irgi. Šios organizacijos misija ir yra pasirūpinti aukų grįžimu namo. Mes taip pat bendradarbiaujame su IOM.
— Kiek į Lietuvą sugrąžintų moterų globoja „Caritas“?
— Per metus jų sugrįžta apie šimtą. Tai ir prekybos žmonėmis, ir prostitucijos aukos.
— Į kokias šalis merginos parduodamos dažniausiai?
— Prieš trejus ketverius metus ypač dažnai jos buvo išvežamos į Didžiąją Britaniją — Londoną ir Birmingamą. Pastaruoju metu padaugėjo prekybos atvejų Vokietijoje.
— Ar merginos, moterys žino, kas jų laukia užsienyje?
— Dalis žino, kad dirbs prostitutėmis, bet įtiki rožiniu gyvenimu. Sąvadautojai joms pasako, kur ir ko jos važiuoja dirbti. Bet nutyli, kad pinigų joms pačioms beveik nieko neliks. Nes jos didžiules pinigų sumas bus skolingos už įdarbinimą, kybos nuolatinė skola viešnamio savininkui.
Kitos merginos apgaunamos, įbauginamos, pavergiamos manipuliuojant jų jausmais. Sąvadautojai visada ieško pažeidžiamų, skurdžiai gyvenančių, auginančių mažus vaikus moterų. Joms tiesiai šviesiai pasakoma: važiuok uždirbti kad ir į Vokietiją. Užspaustos sunkaus gyvenimo jos tam pasiryžta.
Lengvas pirkėjų grobis yra protiškai atsilikusios merginos. Jos nesugeba planuoti savo gyvenimo, įvertinti pasiūlymų realumo. Ir tuo pirkėjai dažnai naudojasi.
Taip pat — paauglės. Dažnai paauglystė yra sudėtingas, maištingas amžius. Prekeiviai žmonėmis irgi tuo naudojasi. Būtent taip nutiko Lindos ir jos dukters atveju.
— Kaip aukoms pavyksta grįžti namo?
— Kai kurios pabėga, kai kurias randa ir deportuoja policija. Be to, iš to šimto ne visos merginos būna parduodamos dirbti užsienyje. Yra ir tokių, kurios būna priverstos dirbti prostitutėmis čia, Lietuvoje.
Joms padedame iš to tinklo išsikapstyti. Todėl net ir žinutė, atsiųsta caritas@anti-trafficking.lt elektroninio pašto adresu, joms gali reikšti išsigelbėjimą.
— Ar skaudi merginų gyvenimo patirtis padidina jų patiklumą?
— Yra merginų, kurios vaikystėje pereina „parengiamąjį etapą“. Matome tokių, kurios dvylikos trylikos metų jau buvo išprievartautos. Vėliau — tąsytos po įvairias kompanijas. Apie jas sakoma, kad jos nuo mažens yra tokios, pasileidusios, nevaldomos.
Pakanka apie merginą paskleisti kalbas, kad „ji duoda visiems“, ir vėliau jos niekas nebeklausia, nori ji to ar nenori. Taip žiaurios aplinkinių nuostatos, bendruomenės abejingumas nustumia merginas į užribį.
Iki pilnametystės tokios mergaitės būna taip išnaudotos, kad visiškai nebepasitiki savimi. Jos būna praradusios tikėjimą normaliais santykiais, meile. Tokį žmogų lengva sugundyti: „Kas iš to, kad tu čia pusvelčiui vargsti. Važiuojam į užsienį“.
— Kokio amžiaus merginos dažniausiai parduodamos?
— Nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių metų, bet būna ir vyresnių.
— Kokios pagalbos prireikia namo pargabentoms prekybos žmonėmis aukoms?
— Pirmiausia — psichologinės. Bet labai dažnai reikia ir psichiatrinės pagalbos, ir gydymo vaistais. Aukos dažniausiai kenčia nuo vadinamųjų potrauminio streso sutrikimų. Jos jaučia nuolatinį nerimą, baimę. Jas vargina prisiminimai apie žiaurumą, grasinimus.
Dauguma moterų buvimą daiktu nusako kaip nepakenčiamą būseną. Juk vyrai eina vienas po kito, po 10—30 klientų per parą. Ir visa tai vyksta prieš moters valią.
— Kaip ir kada prekybos žmonėmis aukoms padeda „Caritas“?
— Dažniausiai su aukomis pradedame dirbti dar tuomet, kai jos yra užsienyje. Jei tik įmanoma, aplankome tėvus ar artimuosius, pas kuriuos jos turėtų grįžti. Tai darome norėdami įsitikinti, ar merginai bus saugu grįžti namo. Visko pasitaiko. Būna smurtaujančių tėvų. Būna atvejų, kai į namus apskritai neįmanoma grįžti, nes merginas būna pardavę namiškiai: patėviai, motinų draugai, pusbroliai, pusseserės.
Kartais tėvai, žinodami, kad duktė užsienyje vertėsi prostitucija, jai užtrenkia namų duris. „Na, jau šitos nė per slenkstį neįsileisime“, — atkerta ir mums.
Vėliau deportuotas merginas ar moteris pasitinkame oro uoste ir palydime iki namų. Arba parūpiname saugų būstą toms, kurios neturi kur grįžti. Ir toms, kurioms negalima grįžti namo.
Tolesnis mūsų darbas — padėti merginoms ir moterims pakeisti gyvenimą: suteikti jam kitą perspektyvą. Svarbu, kad jos rastų savo vietą šiandienėje visuomenėje: kad turėtų savo būstą, išsilavinimą, darbą. „Caritas“ su aukomis dirba metus ar dar ilgiau.
Pati matau, kaip merginos iš užsienio grįžta neturėdamos nieko — nei pinigų, nei daiktų. Padedame susitvarkyti joms dokumentus, patekti pas gydytojus, išsigydyti ligas.
Nes jas vargina daugybė sveikatos sutrikimų. Vieni būna atsiradę dėl alinamo gyvenimo būdo, kiti — dėl psichologinės įtampos. Jei reikia, teikiame joms ir teisinių konsultacijų, lydime liudyti į teismą, į apklausas, nusamdome advokatą.
Pagalba: kontaktiniai duomenys
Kaunas, Papilio g. 5, „Lietuvos Caritas“, mob. tel. 8 653 97 442,
caritas@anti-trafficking.lt
Panevėžys, Topolių al. 12, 56 kab., mob. tel. 8 634 79 523,
panevezys@anti-trafficking.lt
Klaipėda, Taikos pr. 29A, mob. tel. 8 678 18 791,
klaipeda@anti-trafficking.lt
Šiauliai, Varpo g. 9 (Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras,
II aukštas, 215 kab.), mob. tel. 8 653 74 459, siauliai@anti-trafficking.lt
Marijampolė, Vytauto g. 25, tel. 8 631 53 173,
marijampole@anti-trafficking.lt
Adresas internete www.anti-trafficking.lt