Apie padėtį valdančiojoje koalicijoje – „Lietuvos ryto“ pokalbis su politologu Lauru Bieliniu.
- Kaip vertinti liberalcentristų jungtuves su „prisikėlėliais“? Ar tai nėra konservatorių pastangos, kuriomis siekiama išgelbėti Liberalų ir centro sąjungos frakciją?
- Taip, manau, tai – tik formalus veiksmas, kuriuo mėginama apsaugoti liberalcentristus ir kartu visos koalicijos stabilumą.
- Tad realus jėgų santykis nesikeis – naujasis darinys neturės įtakos bendrai visos koalicijos politikai, kurią dabar lemia konservatoriai?
- Jėgų pusiausvyra koalicijoje kol kas lieka ta pati, kaip ir postų konfigūracija Vyriausybėje. Be to, liberalcentristai bus matomi dar mažiau nei dabar, o jų įvaizdis, kuris ir dabar jau nėra solidus, bus papildytas naujais karikatūriniais bruožais.
- Ar pačios Liberalų ir centro sąjungos, kuri iki savivaldos rinkimų tikriausiai nesusijungs su Liberalų sąjūdžiu, nelaukia naujas skilimas?
- Labai gali būti. Partijoje dabar vyksta karšta diskusija, santykių aiškinimasis ir gal net tariamasi, kaip kuo neskausmingiau išsiskirti.
Matyti, kad dabartinė situacija kelia vis didesnį ir narių, ir gal net rėmėjų nepasitenkinimą. Buvęs lyderis A.Zuokas greičiausiai vėl dairosi į Vilniaus mero postą, kuris jam, kaip politikui, labiausiai ir tiko. Dabartinė Liberalų ir centro sąjunga šiam jo tikslui tik trukdytų.
- Tad gal didesnę įtaką koalicijos politikai galėtų daryti lojaliausias konservatorių priedėlis buvęs Liberalų sąjūdis? Ši partija savaitgalį ir vėl kritikavo valdžios politiką, ragino mažinti mokesčius.
- Plika aritmetika rodo, kad didžiulę įtaką koalicijos politikai gali daryti kiekviena iš trijų mažųjų konservatorių partnerių frakcijų – juk visų jų balsai yra auksiniai.
Tačiau Liberalų sąjūdžio planai yra kiti. Per šią kadenciją išsilaikyti politinio vandens paviršiuje ir, pasinaudojant užimamomis pozicijomis Vyriausybėje, sukaupti kuo daugiau išteklių, įsitvirtinti kaip vienintelei liberaliojo sparno jėgai. Ministerijos naudojamos partijos įvaizdžiui stiprinti, ne daugiau.
Ant iširimo ribos atsidūrę liberalcentristai susirūpinę, kaip jiems apskritai išlikti, o „prisikėlėliai“ tiesiog nori tyliai ir ramiai praleisti laiką, kuris jiems liko iki kadencijos pabaigos.
Tad tai, kas dabar vadinama „Sodros“ reforma, greičiausiai bus vykdoma pagal konservatorių planus. Tiesą sakant, pamačius pirmąsias šio projekto gaires, jį pavadinti reforma – sunku. Vėl bus bandoma kaip nors buhalteriškai tam kartui suvesti galus, ir tiek.
Realią reformą net ir bijoma daryti, nes ji gali išjudinti iki šiol apatiškai valdžios veiksmus stebinčią visuomenę.
- Kaip vertinate padėtį pačių konservatorių Seimo frakcijoje? Gal partija gali keisti savo ir Vyriausybės galvą?
- Didžiausios Seimo frakcijos viduje – tiek daug nestabilumo ženklų, kad premjeras, mano nuomone, nuolat vaikšto peilio ašmenimis. Šioje frakcijoje – mažiausiai kelios grupuotės, telkiančios nepatenkintuosius Vyriausybės veikla, ideologiškai labai stipriai orientuotus, avantiūristiškai veikti nusiteikusius politikus.
Tad toks scenarijus, kai pirmiausia dėl padėties partijos viduje gali būti keičiamas premjeras, – įmanomas. Pirmosios figūros eilutėje užimti A.Kubiliaus vietą – R.Juknevičienė ir I.Degutienė.
Tačiau aš manau, kad didesnė tikimybė, jog ši koalicija išliks su premjeru A.Kubiliumi. Premjeras aplink save yra subūręs stiprų šalininkų būrį.
Kita vertus, net ir didžiausi partijos maištininkai supranta, kad visą savo politinę karjerą ant kortos pastačiusio A.Kubiliaus kėdė – ne dovanėlė, o nuo A.Kubiliaus kėdės stabilumo priklauso ir jų kėdės.
- Atrodo, kad taip pat mąsto ir Seimo opozicija. Todėl tyliu sutarimu valdžia pragirgždės iki kitų metų ar net iki kadencijos pabaigos.
- Tai įmanoma. Didžiausia išorės grėsmė koalicijai kiltų, jei socialdemokratai, „tvarkiečiai“ bei „darbiečiai“ susitartų tarpusavyje ir prikabintų dar kokią nors kitą frakciją.
Tačiau Seimo kairės žodžiai kol kas nevirsta kūnu ir neatrodo, kad tai atsitiktų artimiausioje ateityje.