Tačiau be reikalo atvykėlius gėdinau, pasirodo, juos atvijo iš tikrųjų žiauri būtinybė.
Pirmoji kreipėsi visa sunerimusi Lietuvos gėjų lyga, skųsdamasi, kad savo eitynes norėtų organizuoti prie Baltojo tilto, bet savivaldybė prievarta nuginė juos prie Karaliaus Mindaugo! Šių margaplunksnių vadas Vladimiras piktinosi: „Mes gi ne vištos, į vištidę suvarytos!“ Gaidžiai, ir tie, įsižeistų dėl šitokio valdžios elgesio! – pritariau teisėtam aktyvisto pasipiktinimui ir pažadėjau dėti visas pastangas, kad pakeisčiau mero politinę orientaciją, sakiau, galimas daiktas, kad po mano atlikto smegenų šturmo, Vilniaus vadovas net pats “in naturálibus”, t. y. be drabužėlių, prisidės prie numatomų eitynių. Taip išvengsime peštynių, lytinės nesantaikos ir kitų politiškai nekorektiškų blogybių.
Praeityje plačiai žinomas, dabar mažesnio kalibro politikas Tščeslavijus, pareiškęs, kad „pagal mūsų Konstituciją valstybė atsako už Seimo narius“, klausė, kaip sutramdyti tuos, kurie nepaliaujamai piktinasi nesibaigiančiomis Seimo rūmų rekonstrukcijomis. “Procul este profani!” – sušukau Vergilijaus žodžiais, lietuviškai tai būtų „Šalin, neišmanėliai!“
Tai adresavau, žinoma, ne politikos patriarchui, o tiems, kurie trukdo atlikti kapital(ist)inį bajorų gūžtos remontą, paisydami tik savo siaurų, daugiausia pensijinių, interesų. Mačiau, kaip sugėdinti protestuotojai susivynioja savo gėdingus plakatus ir spūdina kas sau, supratę, kad niekam nevalia kastis po valstybės pamatais. Verčiau sniegą pakaskite, – patariau, kad dyki neslampinėtų.
Po to į eilę išsirikiavo kai kurie signatarai, prašydami neįmanomo dalyko – paveikti Lietuvos Dalią, kad ši dar kartą apdovanotų PARAŠO turėtojus. Tai ne mano galioms, – dorai prisipažinau, nes negaliu mulkinti žmonių kaip koks šiuolaikinis Ezopas Karalius.
Užėjo keletas ir eilinių piliečių su eilinėmis savo nuoskaudomis. Vienas guodėsi, kad staiga pradėjo netoleruoti kai kurių dalykų, gavo alergiją sojoms, pupelėms, burokams, šampinjonams, net Briuselio kopūstams, tiesa, ne visiems, o tik pastarojo sodinimo… Eik ramus, pilieti, – nuraminau, – už tą sunkų savo vargą gausi Tolerancijos premiją.
LRT generalinis Siaurusevičius užsuko susižinoti, kas jo laukia už tai, kad vietoj paskutinės LR Himno eilutės paleido į eterį reklamą. Kadangi buvo reklamuojamos ne sauskelnės, – pasakiau jam, – tai nėra ko dėti į kelnes, be to, esant reikalui, jus priglaus eterio brolis Romanovas, tapsite „Sport 1“ generaliniu Siaurusevičium.
O į visą Seimo opoziciją, nekantraujančią sužinoti, kada Lietuvos Dalia jiems, išalkusiems, patieks įdarytą premjero galvą su aštriais ministrų prieskoniais, kreipiausi tokiais Tertuliano žodžiais “In pace léones, in bello cervi” (Taikos metu liūtai, karo metu – elniai).
Tertulianas liko nesuprastas. Tada išverčiau laisviau, o paaiškinau paprasčiau: kai esate opozicijoje, jūs norite kaip liūtai draskyti pozicijos elnius, o atsidūrę pozicijoje kaip elniai nešate kudašių nuo opozicijos liūtų…
Nuliūdo opozicinės valdžios vyrai ir moterys, pažvelgę į ganėtinai artimą ir neišvengiamai liūdną savo ateitį, kai kurie visai pametė galvas ir net nusprendė pirma laiko prisišlieti prie Kubiliaus. Kiti reikalavo paaiškinimų, kas ištiko pirmąją vilko žmoną… Supratau, kad tokiems jau net aš nepagelbėsiu…
Tiesiai iš senovės išminties bokšto Krescencija ŠURKUTĖ