Pasaulyje lietuvių literatūrą garsinusios „Lietuviškos knygos“ („Books from Lithuania“) netrukus bus paslėptos po kitu pavadinimu. Laikinai. Iš pradžių jos bus prijungtos prie niekam nežinomo Tarptautinių kultūros programų centro, vėliau taps Lietuvos instituto dalimi. Dar vėliau – kaip Dievas duos.
Įdomu, ar kas ieškotų, pavyzdžiui, kokių „Nike“ sportbačių, jeigu jie vieną dieną pavirstų „Hike“, o po pusmečio – „Bike“? Vargu. Juk dingsta vardas – dingsta ir įdirbis.
Menkai finansuojama viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“ per dešimtmetį jau sugebėjo įsiterpti į Skandinavijos, Vokietijos, Rytų Europos rinką.
Gaudama labai mažai pinigų iš valstybės kišenės, ši įstaiga įstengė pasiekti, kad į 24 kalbas būtų išversta 121 lietuvių autorių knyga.
Frankfurto prie Maino, Turino, Bolonijos knygų mugėse paskleistas ir įtvirtintas „Lietuviškų knygų“ vardas atsidūrė užsienio leidėjų kataloguose ir užrašų knygelėse.
Atsirado leidyklų, kurios jau žino, kokio autoriaus iš Lietuvos norėtų. Užsimezgė asmeniniai ryšiai – reikšmingiausias dalykas bet kuriame versle. „Lietuviškos knygos“ tol atkakliai siūlė lietuvišką prekę, kol tapo garbingu prekės ženklu.
O dabar visą įdirbį sunaikins vienintelė įstatymo pataisa, kad viešųjų įstaigų steigėjos negali būti ministerijos.
JeiKultūros ministerijos klerkai netingėtų pajudinti užpakalio, „Lietuviškoms knygoms“ tikrai negrėstų užmarštis.
Bet kas iš to? Kad kažkoks užsienietis lengviau susirastų lietuvišką knygą?
Tegu pirmiau pažaidžia aklą vištą nesurandamų lietuviškų knygų lauke!