Kada vaikas tvirkinamas, o kada – seksualiai prievartaujamas? Kokius asmenis galima vadinti pedofilais? Ar nusikaltusiems būtų galima taikyti cheminę kastraciją? Kas nutiktų, jei sugriežtintume bausmes už lytinius nusikaltimus prieš vaikus? Šiuos klausimus M.Liesis kėlė tyrime, atliktame kartu su kita Teisės instituto eksperte Margarita Dobrynina.
– Žodis „pedofilas“ Lietuvoje dabar pastaruoju metu skamba ypač dažnai. Tačiau ar žmonės supranta, kas yra pedofilai?
– Visuomenė suplaka pedofilus ir lytinius nusikaltimus prieš vaikus padariusius asmenis. Taip nusikalsti gali ir ne pedofilai – dažnai girtas patėvis išžagina savo podukrą ar paauglys kieme tvirkina mažą vaiką vien dėl to, kad šalia nėra kitų žmonių, į kuriuos jie gali nukreipti savo aistrą.
Pedofilija – tai liga, pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priskiriama prie psichinių sutrikimų, apibūdinama kaip lytinio pasirinkimo sutrikimas, kai žmogus jaučia lytinį potraukį ne suaugusiam žmogui, o vaikui.
Bet ne visi pedofilai yra pavojingi visuomenei. Kai kurie gali jausti potraukį vaikams, bet kontroliuoti savo lytinį potraukį. Gali būti, jog tie žmonės patys išgyvena dėl šios traukos. Tačiau kaip jie gali kreiptis pagalbos, kai visuomenė šaukia: „Susidorokite su jais!“
Žmonės neįsivaizduoja, kad tai gali būti žmogaus problema. Tačiau jei jie sakys, kad visus reikia žudyti ar kastruoti, problemų tik daugės.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau – žmonės neskiria prievartavimo ir tvirkinimo. Buitinėje kalboje žmonės vartoja tvirkinimo sąvoką, kuri apima visus neteisėtus lytinio pobūdžio veiksmus su vaikais.
Teisė šias sąvokas skiria. Kai kurie pedofilai gali vaikams demonstruoti pornografinius filmus ar nuotraukas – juos tvirkinti. Žinoma, tai yra nusikaltimas, tačiau tvirkintojai yra mažiau pavojingi negu padarantys smurtinius lytinius nusikaltimus.
Prezidentė pasiūlė griežtinti sankcijas tvirkintojams, argumentuodama, kad sunku atriboti prievartavimą nuo tvirkinimo. Atribojimo problema teisėje kyla nuolat, tačiau nemanau, kad ją tinkama spręsti sankcijų griežtinimo keliu.
– A.Ūsui dabar pateikti kaltinimai dėl D.Kedžio dukters tvirkinimo. Tačiau visi juk supranta, kad ten kalbama ne apie pornografinių filmų rodymą.
– Iš esmės tai yra teisėsaugos brokas. Akivaizdu, kad A.Ūsui reikėjo pareikšti kaltinimus dėl seksualinio prievartavimo. Jei D.Kedžio dukra pasakojo teisybę, tai yra tipinis prievartavimo atvejis. Tvirkinimas yra tik intelektualinis veiksmas, jei vaikas liečiamas, tai jau galima traktuoti kaip prievartavimą.
Ko gero, teisėsausaugininkai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesurinko pakankamai įrodymų ir dėl to negalėjo pareikšti kaltinimo dėl seksualinio prievartavimo. Jie nusprendė pateikti kaltinimus dėl tvirkinimo – nesunkaus nusikaltimo. Per tokias variacijas tikrai galima sukelti visuomenės nepasitenkinimą. Žmonės nori aiškumo, o jo nėra.
Tačiau bausmių griežtinti nėra reikalo. Mūsų baudžiamajame kodekse ir dabar jau numatytos pakankamai griežtos bausmės - už mažamečio seksualinį prievartavimą ar išžaginimą numatyta maksimali sankcija yra laisvės atėmimas iki 13 metų, o už paprastą nužudymą – laisvės atėmimas iki 15 metų. Jei padidintume sankciją už tvirkinamuosius veiksmus, turėtume padidinti sankcijas ir už kitus nusikaltimus. Taip išsidarkytų bausmių sistema.
– Tačiau visuomenė gal ir palaikytų idėją apskritai griežtinti bausmes. Trylika metų už mažamečio prievartavimą daug kam atrodytų per mažai.
– Nebūtinai visuomenės reikalavimą griežtinti bausmes reikėtų suprasti kaip būtinybę keisti Baudžiamąjį kodeksą. Paprasčiausiai taip visuomenė buitine kalba išreiškia tokios veikos pasmerkimą ir pasipiktinimą. Natūralu – žmonės nori, kad būtų skirta adekvati bausmė.
Visuomenės pasidalijimas į esančius už D.Kedį ar prieš D.Kedį taip pat yra natūralus. Žmonės mąsto paprastai: „Jei teisėjas tvirkino mergaitę, aš pateisinu D.Kedžio elgesį“. Taip jie preziumuoja, kad teisėjas padarė nusikaltimą, ir parodo nepritarimą vaikų seksualiniam išnaudojimu. Teisininkas sakytų, kad kol kas visiškai neaišku, ar nusikaltimas buvo padarytas.
Baudžiamoji politika remiasi ir ekonominiais dėsniais. Jei sankcijos būtų didesnės, padaugėtų kalinių, o ir dabar jau visi suka galvą, kaip sumažinti jų skaičių. Nusikaltėlių negalime tiesiog iššaudyti – Lietuva yra civilizuota Vakarų Europos valstybė, besilaikanti Europos žmogaus teisių konvencijos.
Be to, bausmių griežtinimas efektyvus tik iki tam tikro lygio – jei bausmės pakankamai didelės, dar didesnis jų griežtinimas nusikalsti linkusių asmenų nesustabdys.
– Atskyrėte pedofilus ir lytinius nusikaltimus prieš vaikus atlikusius asmenis. Jūsų manymu, bausmės jiems turėtų skirtis.
– Lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims skiriama bausmė. Pedofilo padarytas nusikaltimas užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę, tačiau kartu tai yra ir sutrikimas, kuris turėtų būti gydomas. Čia kyla klausimas, ar neįstengiantiems kontroliuoti savo lytinio potraukio būtų galima taikyti priverstinę cheminę kastraciją.
Cheminės kastracijos taikymą reglamentuoti teisiškai nėra labai paprasta. „Kastruoti“ visus lytinius nusikaltimus padariusius asmenis nėra įmanoma. Mes turėtume apsiriboti pedofilais – tais, kuriuos pripažinsime turinčiais psichikos sutrikimą, kuris gali būti gydomas vaistais. Cheminė kastracija – tai yra vaistai, skirti gydyti iškreiptam vyro lytiniam potraukiui, ir apskritai slopinantys lytinį potraukį.
Gydytojai psichiatrai nustatys, ar asmuo tikrai yra pedofilas. Tačiau čia kyla nepakaltinamumo ir riboto pakaltinamumo klausimas. Teismų praktikoje pedofilai dažniausiai nepripažįstami nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais.
Kitaip tariant, psichiatrai tvirtina, kad jie gali kontroliuoti savo veiksmus, nors jiems ir sunku valdyti aistrą. Tai – dar viena kliūtis taikyti medicininio poveikio priemones. Priverstinai gydyti galima tik tą, kuris negali suprasti savo veiksmų ir numatyti padarinių.
Jei teismas vis dėlto pripažintų pedofilą ribotai pakaltinamu, tada kodekse yra sudaryta galimybė nesunkius nusikaltimus atlikusiems asmenims taikyti arba švelnesnę bausmę, arba priverstinai gydyti. Tačiau taip būtų galima elgtis tik su tvirkintojais, o ne su prievartautojais, nes tvirkinimas yra nesunkus nusikaltimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą už sunkų ir labai sunkų nusikaltimą ribotai pakaltinam asmeniui galima skirti tik švelnesnę bausmę. Mes siūlome pakeisti kodeksą, ir priverčiamąjį gydymą numatyti ir padariusiems sunkius nusikaltimus.
Tačiau priverstinis gydymas galėtų būti taikomas labai mažam žmonių ratui – į jį patektų tik ribotai pakaltinamais pripažinti pedofilai.
– O kaip teisė atskiria vyrą, kuris jaučia potraukį šešiametei mergaitei, nuo vyro, kuris jaučia potraukį trylikametei, atrodančiai kaip jauna moteris? Juk visuomenėje tokie du pedofilai būtų vertinami labai skirtingai.
– Teisė operuoja šiurkščiomis kategorijomis. Traktuojama, kad iki keturiolikos metų asmuo yra mažametis ir negali duoti sutikimo lytiškai santykiauti. Jei suaugęs vyras prievartautų šešiametę, tai būtų laikoma labai sunkiu nusikaltimu. Jei tas pats vyras mylėtųsi su trylikamete jai sutikus, teisiškai tai taip pat būtų nusikaltimas. Tačiau visuomenė nebūtinai vienodai smerktų šias veikas. Kartais pedofilija visuomenėje net yra idealizuojama, kaip antai, V.Nabokovo romane „Lolita“.
– Diskutuojama apie lytinius nusikaltimus padariusių asmenų viešą registrą. Jūsų manymu, ar tokia priemonė galėtų apsaugoti vaikus?
– Tikslingumą taikyti registrą analizavome. Tokia praktika nuo XX amžiaus penktojo dešimtmečio taikoma JAV. Anksčiau žmonės galėdavo paskambinti telefonu ir, pasakę žmogaus pavardę, sužinoti, ar šis nebuvo nusikaltęs. Dabar sukurtas internetinis tinklapis su nuotraukomis, kur galima ir pagal teritoriją pasižiūrėti, kokie tame rajone gyvena nusikaltėliai.
Toks registras skirtas apsisaugoti nuo nepažįstamųjų. Tačiau tyrimai rodo, kad lytinius nusikaltimus dažniausiai padaro žmogus iš artimos aplinkos. Todėl toks registras nebūtų efektyvus.
Be to, jei Lietuvoje pradėtume skelbti nusikaltėlių pavardes, greičiausiai sukeltume dar sudėtingesnę kriminogeninę situaciją. Tapę vieši, tokie asmenys taptų patyčių objektais, vargu ar galėtų įsidarbinti. Visi norime, kad nusikaltimų būtų kuo mažiau. Civilizuotoje valstybėje neturėtų būti viduramžiškų bausmių, atvirkščiai – turėtų būti sudarytos galimybės bausmę atlikusiems asmenims gyventi normalų gyvenimą.
– Kokios prevencinės priemonės galėtų užkirsti kelią lytiniams nusikaltimams prieš vaikus?
– Tokiems dalykams kelią užkirsti sunku. Ypač dėl to, kad lytiniai nusikaltimai dažnai padaromi vartojant alkoholį, nes apsvaigęs žmogus negali kontroliuoti savo potraukio. Nors tada žmogus ribotai gali suprasti savo veiksmus, teisė girtumą laiko sunkinančia aplinkybe. Tokie nusikaltimai dažnai atsitinka artimųjų žmonių rate arba tarp bendraamžių.
Esu įsitikinęs, kad labai svarbi prevencijos priemonė – lytinio švietimo pamokos mokykloje. Iki šiol mūsų mokyklose nėra aiškių lytinio švietimo gairių. Mokytojams skirtos lytinio švietimo metodinės priemonės autoriai neslepia priklausomybės Katalikų bažnyčiai.
Tačiau jei rimtai galvojama apie vaikų lytinį švietimą, negalima vadovautis vien siauru Katalikų bažnyčios požiūriu į seksualinius santykius. Skaitydamas tą knygelę mačiau, kad yra propaguojami idealūs santykiai, o daugybė problemų lieka neaptartos.
Bręstantys vaikai ne visada susidoroja su savo lytiškumo problemomis. Iš to kyla atitinkami kompleksai. Jei žmogus taip ir neišmoksta kontroliuoti savo lytinio potraukio, gali atsirasti ir iškreiptas lytinis potraukis vaikams.
Nėra vienareikšmio atsakymo, ar pedofilija susijusi su genais ar su patirtomis traumomis. Dauguma mokslininkų mano, kad ir įgimti genetiniai, ir psichologiniai, ir socialiniai veiksmai. Todėl negalima atmesti, kad neteisingas auklėjimas gali paskatinti pedofiliją. Jei lytiškumo klausimai bus tabu, įvairių nukrypimų gali tik gausėti.