Nieko nepadarysi, čia, regis, prasikiša senoji, Leningrado kompartijos vado Ždanovo mokykla. Tas, kaip žinoma, yra tapęs simboline kovos su spauda saviraiškos figūra, geležinio apynasrio spaudai bendriniu vardu (buvo garsaus J.Stalino laikų nutarimo dėl žurnalų „Leningrad“ ir „Zvezda“ iniciatorius). Tikėtina, kad Alma Mater, pavadinta Ždanovo vardu, vien dėl to yra persisunkusi alergijos spaudos laisvei dvasia nebeatšaukiamu pavidalu.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad prezidentė D.Grybauskaitė garsiai nekviečia persekioti nelojalių žurnalistų, o tik (minėtu atveju) pademonstravo tylios, bet veiksmingos kaip erozija paniekos spaudai pavyzdį. Neabejotina, kad prezidentė susilauks gausaus būrio pasekėjų, o įsteigtas pavyzdys bus isteriškai pamėgdžiojamas.
Prezidentė jau anksčiau yra išsakiusi pageidavimus tautai, kad reikėtų mums visiems mažiau vartoti ir kalbėti, bet daugiau dirbti, o dabar štai savo užkrečiančiu pavyzdžiu kviečia lietuvius mažiau galvoti ir nebeskaityti spaudos.
Palyginimas prašosi savaime. Iš atminties išnyra prieš keletą metų L.Donskio televizijos laidoje “Be pykčio” prezidentui V.Adamkui išsprūdę žodžiai, kad dėl vieno dalyko, t.y. dėl spaudos laisvės gyvavimo reikalo jis, kaip prezidentas, niekada nepripažintų jokio kompromiso. Tai esantis toks dalykas, kurį reikia saugoti kaip akies vyzdį, kaip tai, kas yra aukščiau už momento politinę naudą.
Vartoju čia žodį „išsprūdo“, nes tąsyk prezidento mimika rodė, kad anas iškart kažkaip susinepatogino dėl nuskambėjusių žodžių patoso. Pacituotas posakis tąsyk, kaip atrodo, išties pasisakė savaime, be prezidento užmačių pasirodyti.
Iš tiesų, pateiktas palyginimas, žodžių sugretinimas byloja ne D.Grybauskaitės, bet V.Adamkaus naudai ir tai savaime suprantama. Kita vertus, tarsi prieštaraudamas pats sau, esu priverstas pastebėti, kad pastarųjų metų įvykiai rodo, jog spaudos laisvė savaime negali mūsų apsaugoti nuo visų galimų bėdų.
Kažkas jau yra pabandęs Lietuvoje vyraujantį santvarkos tipą apibrėžti kaip lietuvišką (šalia rusiško) valdomos demokratijos pavyzdį. Tačiau didžiausia bėda, regis, yra net ne tai, kad demokratija yra valdoma, t.y. pavaldi manipuliacijoms.
Kaip rodo prasidėję Kaliningrado atominės elektrinės statybos darbai, didžiausia bėda yra tai, kad mus valdo, lemiamiems mūsų sprendimams įtaką daro rusai, išnaudodami mūsų sukurtas demokratijos institucijas ir procedūras, kartais net tokias brangintinas kaip spaudos nepriklausomybė ir rinkimų laisvė, prieš mūsų pačių interesus.
Nedidelė paslaptis, kad neįmanomai didelį naudos kalną kaip tik Rusijai supylė oligarchams pavaldi Lietuvos spauda, sugebėjusi, kryptingai išplaunant žmonėms smegenis, kvailinant minią užblokuoti LEO LT projektus. Beje, dėl tokio įkvepiančio tikslo oligarchijos žurnalistika kovėsi aršiau nei už savo laisvę ar motinos garbę (Šiandien galbūt jau yra pretekstas kreiptis į ES, prašant kompensuoti nuostolius, patirtus dėl masinės psichozės, išplitusio silpnaprotystės sindromo ir pamišimo epidemijų).
Neįmanoma nepastebėti šių sąsajų, nebent išties pradėtum suvis nebevartoti, nebegalvoti, taip pat sugebėtum visiškai užsilipdyti akis, užsikišti ausis. Tačiau galbūt nepastebime kaip tik dėl pernelyg didelio akivaizdumo. Vis dar lydi infantiliška abejonė – nejaugi kažkas išdrįso mus apiplėšti taip akivaizdžiai, vidury dienos, visiškai to nesidrovėdamas?
Noriu nuraminti dėl to skaitytoją. Dar daugiau - galima spėti, kad Kaliningrado „statybos“ yra savotiškos putiniškos bravūros „kaip mes išdūrėme konkurentus“ pavyzdys. Atrodo, rusai pasistatys Kaliningrado atominę elektrinę dar ir kaip pergalės prieš Lietuvą paminklą.
Neatmestina iš principo prielaida, kad atominė elektrinė statoma prie pat Lietuvos sienos dar ir dėl to, kad būtų galima palaikyti šantažo įtampą tiek mūsų, tiek pačių kaliningradiečių atžvilgiu (vadinamasis centras nėra užtikrintas dėl provincijos lojalumo ilgalaikėje perspektyvoje).
Galimas daiktas, tokia prielaida yra šiek tiek pritempta, tačiau žinant, kad režimas nuodija savo oponentus net už šalies ribų radioaktyviomis medžiagomis, nėra garantijos, kad anksčiau ar vėliau nepabandys išsprogdinti naudojant taikią atomo energiją.
Be jokios abejonės, D.Grybauskaitė, viena iš pagrindinių šios istorijos herojų, nėra pasižadėjusi Rusijai nei taip, nei kitaip. Apie tai negali būti nė kalbos, tokios užuominos – šventvagystė, be to, kvailystė. Tiesa tokia, kad tąsyk būsimoji prezidentė tik pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra savo rinkimų pergalės labui.
Nekyla abejonės ir dėl to, kad, stojant į Tėvynės sąjungos gretas, nereikia pasirašyti Tėvynės išdavystės akto. Sistema čia veikia beveik beasmeniu pavidalu, gyvybingumą užtikrinat garbaravičiniais rusiškais pinigais. Tiesą sakant, sistemos privalumas toks, kad ji atpalaiduoja nuo sąžinės skrupulų, viską leidžia nurašyti politinio realizmo balanso įtvirtinimo naudai.