Kaip šiuolaikiniame prekybos ir pramogų centre, prie kiekvieno laiptelio įmontuota halogeninė lempeltė, sienos nudažytos neaiškios kilmės dažais, net neatlikus specialių tyrimų.
Sovietai uždarydavo bažnyčias, paversdavo jas sandėliais, nes žinojo - įveikti tautą galima tik palaužus jos dvasią. Tačiau net sovietų okupantai nesiryžo liesti Aušros Vartų. To, ko pabūgo sovietai, nepabūgo nepriklausomos Lietuvos valdininkai, atsakingi už kultūros paveldo apsaugą. Jie lengva ranka išdavė leidimą remontuoti vieną svarbiausių materialinių ir dvasinių tautos ir valstybės simbolių, nesilaikant jokių specialių paveldo objektams taikomų reikalavimų.
Valdininkas, kuris pasirašė po šiuo leidimu, neprivalo būti tikintis katalikas, net neprivalo puoselėti ir gerbti 600 metų Lietuvos krikščionybės istorijos, bet privalo rūpintis istorinio kultūrinio objekto tinkamu išsaugojimu. Tai tikrai įrašyta jo pareigybės aprašyme.
Todėl labai apgailėtinai skamba Kultūros vertybių paveldo apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos vadovės Dianos Varnaitės aiškinimai, neva pavaldiniai ją informavo, kad remontas vyksta teisėtai ir atitinka paveldosaugos reikalavimus.
Maža to, apie tai, kad vyksta kažkas negero, direktorė buvo informuota vos tik prasidėjus darbams. Tačiau užuot skubiai ir asmeniškai išsiaiškinusi padėtį, D.Varnaitė patikėjo departamento Vilniaus padalinio specialistų (beje, išdavusių leidimą remontui) žodine informacija, kad „viskas yra gerai“.
Tiktai, kai remontas jau ėjo į pabaigą, o apie skandalingas jo pasekmes pranešė spauda, departamento vadovė pradėjo domėtis realia padėtimi. Stulbina ir kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio, kuriam pavaldus Kultūros paveldo vertybių apsaugos departamentas, abejingumas.
Bet kurioje Vakarų valstybėje suniokojus vertingą paveldo objektą ministras turėtų labai rimtai aiškintis visuomenei, gal net atsistatydinti.
Galima tik įsivaizduoti skandalą, kuris kiltų, jei koks nors Italijos valdininkas lengvabūdiškai suteiktų leidimą remontuoti Dožų rūmus Venecijoje, ar baziliką Ravenoje, nepaisant paminklosaugos reikalavimų. Lietuvos kultūros ministras R.Vilkaitis nesiteikė net apžiūrėti suniokotos koplyčios, neišsakė savo nuomonės dėl Aušros Vartams padarytos žalos ir kaip ketinama taisyti padėtį.
Kol R.Vilkaitis tyli, Lenkijos kultūros ministerija, sužinojusi apie tokį atgrubnagišką remontą, jau spėjo pasiūlyti savo specialistus ir finansinę pagalbą atkuriant pirminę sakralinio objekto būklę.
Norėtųsi, kad ateityje ir Vilniaus arkivyskupijos kurija atidžiau analizuotų tokių ypatingų, ne tik sakralinę, bet ir neįkainojamą dvasinę bei kultūrinę vertę turinčių objektų remontų peripetijas.
Vos prieš kelis mėnesius Vilnius didžiavosi Europos kultūros sostinės vardu. Kuriame ambicingus kultūrinius projektus, norime netgi statyti Gugenheimo muziejų. Tai puiku. Tačiau bet kurios tautos raidai svarbiausi yra dvasiniai vertybiniai dalykai.
Apmaudu, kad gyvendami dvidešimtuosius atkurtos nepriklausomybės metus nesugebame garbingai saugoti ir puoselėti sau ir savo palikuonims svarbiausių simbolių bei vertybių, bylojančių apie mūsų savastį, krikščioniškąją tradiciją. Liudijančių Lietuvos ir jos sostinės didingą praeitį.
***
Č.Okinčicas yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atstatymo Akto signataras.