Juk rusai ir Karaliaučių okupavo, ir Kurilų salas, ir Kareliją, ir taip toliau. Tai kas? Akivaizdu, kad Rusija visai kas kita, nei Izraelis, kurį visa ES, ir pirmiausia Prancūzija, ir net ta pati Rusija, su tiesiog religine egzaltacija ragina įgyvendinti istorinį teisingumą - grąžinti arabams „okupuotas“ teritorijas. Ar aš klystu?
Prancūzijos prezidentui kažkodėl nekyla mintis savęs paklausti, kam Rusijai Baltijos jūroje reikalingi galingi desantiniai laivai? Jam ir taip, matyt, per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo naujoji Rusijos karinė doktrina, skelbianti, kad Rusijos priešas yra NATO, kurios narė yra ir Prancūzija.
Gal N.Sarkozy pasijuoks iš mūsų lietuviško nerimo, sakydamas negi rusai puls „iki dantų ginkluotą“, „neofašistinį“, istoriją nuolat „revizuojantį“ ir ne pagal Stalino-Putino-Medvedevo įgeidžius pasaulio supratimą aiškinantį, didžiausią Rusijos priešą - Baltijos valstybių bloką? Negi jie puls taiką mylinčią Švediją? Ar Rusijos „Nordstreem“ verslo partnerį ir draugą Vokietiją?
Žinoma, kad nepuls. Tačiau kam Rusijai reikalingi tokio pobūdžio laivai Baltijos jūroje? Ne Baltijos jūroje? Gerai. Juodojoje jūroje? Prezidentas N.Sarkozy gal ir vėl pajuokaus: koks skirtumas, juk yra visokių milijardierių su keisčiausiomis užgaidomis.
Prancūzijos prezidentas bando paaiškinti tokį keistą savo vienasmenį sprendimą (jis su kolegomis NATO nesitarė) noru išprašyti Rusijos paramos kalbantis su Iranu :„Jeigu mes Rusija nepasitikime ryte, o prašome paramos vakare, tai apie kokį pasitikėjimą kalbame?“ Jam noriai pritaria prezidentas D.Medvedevas: „Tai mūsų pasitikėjimo vienas kitu simbolis“.
Tad apie pasitikėjimą ir pasikalbėkime.
Irano kontekstas: Rusija Irane stato atominę jėgainę. Rusija parduoda Iranui pačias moderniausias S-300 priešlėktuvines raketų sistemas, nors izraeliečiai prašė to nedaryti. Rusija nepajudino nė piršto įkalbėti Irano valdžią negaminti atominės bombos ir yra prieš rimtas sankcijas Iranui. Todėl Iranas ir nesutiko sodrinti plutoną kitoje šalyje.
Tai kokį, aiškiai neatsakingą žaidimą žaidžia Rusija? Bet čia straipsnis ne apie Rusiją. Jos protu nesuprasi. Pozicija „kad tik būtų visiems blogiau, nors nuo tokios politikos blogiau ir pačiai Rusijai“, jau nebestebina. Bet vis tiek kyla klausimas, kaip Rusija reaguotų, jeigu Iranas paskelbtų, kad Rusiją reikia sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus? Ar Rusija taip pat, kaip ir ES, atsistojusi ant kelių, sakydama „ajajai“, „nu nu nu“ nuolankiai prašytų Irano ajatolų apsigalvoti? Abejoju.
Klausimas mums patiems: ar mes galime šiuo savo sprendimu stiprinti Rusijos karinę galią, tuo tiesiai šviesiai nedraugiškai įkalusią kylį tarp savo ir JAV santykių, pasitikėti Prancūzija? Kad jos pragmatinė politika, „morkos be bizūno“ politika Rusijos atžvilgiu duos norimų rezultatų? T.y. tikėtis, kad Rusija, gavusi savo keturis ant vandens plūduriuojančius mistralius, tuojau pat pamirš savo postimperialistines užmačias, nusiramins ir vėl artimoje ateityje pasuks vakarietiškai suprantamos demokratijos keliu?
Jeigu tikėtumėme ambasadoriaus M.Laurinkaus kalbomis, kad Lietuvoje veikia trys tūkstančiai Rusijos įtakos agentų, kad Rusija vis bando ekonominėmis, politinėmis, informacinėmis priemonėmis paversti Lietuvą savo marionete, mums tokia Prancūzijos politika džiaugsmo lyg ir neturėtų kelti.
Todėl, bent man kyla mintis, kad Prancūzija, parduodama Rusijai desantinius „Mistral“ laivus, apsimistralino.