Pyktis dėl skaudžios lemties prasiveržė poezija

Kai susitikau su ateinantį mėnesį 20-ąjį gimtadienį švęsiančiu Saločių A.Poškos vidurinės mokyklos abiturientu Ruslanu Puskepaniu, jis spinduliavo puikia nuotaika.

Vaikinas ką tik buvo grįžęs iš Panevėžio. Ten jis pirmą kartą gyvenime apsilankė pas būrėją. Moteris jam išpranašavo laimingą ateitį: salotiškis turės gražią šviesiaplaukę žmoną, susilauks dviejų vaikų, o kūną ėdanti klastinga liga liks praeityje.

„Seniai knietėjo sužinoti, kas manęs laukia ir kokia bus sveikata. Nežinojau, ar stengtis gyventi, ar į viską nusispjovus pabėgti iš šio pasaulio“, - sakė sunkia liga sergantis ir kartais juodų minčių kamuojamas vaikinas.

R.Puskepanio likimas nelepino nuo pat vaikystės, jam ir dviem vyresniems broliams teko našlaičių dalia. Tėvams sūnūs buvo nereikalingi, todėl vos trijų mėnesių Ruslanas su broliais pateko į Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namus.

Valdiškuose namuose berniukams ilgai gyventi neteko. Našlaičius globoti pasiėmė pasvaliečių šeima, tačiau net praėjus nemažai metų Ruslanas apie juos nenori nė kalbėti.

Vaikino atmintyje giliai įstrigo vien slogūs vaikystės prisiminimai. Globėjai vaikus mušė, išnaudojo, nuo mažens spaudė prie mažamečių pečiams nepakeliamų darbų.

Pas globėjus broliai ištvėrė 9 metus. Nebegalėjęs pakęsti tokio gyvenimo, ūgtelėjęs Ruslanas apie bėdas prasitarė savo seneliams. Vaikas prašė padėti išsivaduoti iš jų nemylėjusių globėjų rankų.

Silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus seneliai negalėjo vaikaičių pasiimti. Tačiau jie kiek įstengdami padėjo anūkams: kreipėsi į vaikų teises ginančias tarnybas.

Valdininkai neliko kurti našlaičių vargams. Broliai buvo atimti iš prastos šeimos ir laikinai apgyvendinti Grūžių vaikų globos namuose. Ten berniukai praleido metus, kol buvo surasti nauji globėjai - namišiečiai Genovaitė ir Petras Skujai.

„Šie geraširdžiai žmonės mus priglaudė, nušvietė mūsų gyvenimą. Nepagražindamas galiu pasakyti, kad globėjai - auksinės sielos žmonės. Iki mums apsigyvenant pas juos nemaniau, kad būna tokių gerų žmonių. Gyvenimas Namišiuose mums priminė pasaką“, - pasakojo Ruslanas.

Broliai G.Skujienę greitai pradėjo šaukti mama, o jos vyrą Petrą - tėveliu. Šiais kreipiniais buvę globotiniai iki šiol vadina geradarius. Globėjai nei jo, nei brolių niekada nevertė sunkiai dirbti, tačiau berniukai patys stengėsi padėti ūkio ir namų ruošos darbuose, kad nenuviltų naujųjų tėvų.

G. ir P.Skujai auginti svetimus vaikus nusprendė tada, kai į gyvenimą išleido penkias savas atžalas. Nors paauglystėje globotiniai iškrėsdavo įvairių šunybių, globėja niekada jų nebardavo.

„Nors mama buvo nutvėrusi mus rūkančius ar į namus grįždavome tik paryčiais, ji nešaukė. Ramiu balsu mums aiškindavo, kad taip elgtis nedera“, - pamokantys moters žodžiai giliai įsirėžę Ruslano atmintyje.

Globėjų namus broliai vienas po kito paliko sulaukę pilnametystės. Tačiau kelio į jų sodybą nepamiršo, dažnai aplanko.

Prieš dvejus metus į Ruslano nuomojamo namo duris pasibeldė jo atsisakęs ir neauginęs tėvas. Vilniuje gyvenantis vyras pas sūnų atvažiavo su savo dviem broliais, R.Puskepanio dėdėmis. Gimdytojas atžalai papasakojo graudžią savo gyvenimo istoriją ir prašė nepykti, kad jo neaugino.

„Svečius pavaišinau kava, tačiau kalba nesimezgė. Nežinojau, kaip reikia bendrauti su visai nepažįstamu žmogumi. Jam išvykus ilgai galvojau, ar galėčiau atleisti mano atėjimą į pasaulį lėmusiam, tačiau auginti nepanorusiam žmogui“, - savo pirmą pasimatymą su tėvu prisiminė salotiškis.

Ruslanas tėvą antrą kartą sutiko po metų parduotuvėje. Tuomet vaikinas pats prie jo priėjo, užkalbino, pasikeitė telefonų numeriais.

Vėliau našlaitis pats susirado ir Pakruojo rajone gyvenančią savo gimdytoją. Vaikinas biologinei motinai pajuto šiltus jausmus ir džiaugiasi dabar turintis net dvi mamas.

Gyvenimu besidžiaugusį vaikiną prieš dvejus metus ištiko skaudus likimo smūgis. Vieną vasario dieną Ruslanui staiga aptemo akyse, iš nosies ir burnos plūstelėjo kraujas. Kol atvyko globėjos iškviesti medikai, jį ištiko koma.

Pirmiausia ligonį gydė Pasvalio gydytojai, paskui jis buvo išgabentas į Vilnių. Kai po daugiau nei dvi savaites trukusios komos R.Puskepanis pabudo, medikai pacientui pasakė, kuo jis serga.

Vilniečių gydytojų diagnozuotos sunkios ligos pavadinimo vaikinas kol kas nedrįsta garsiai visiems pasakyti.

„Iš pradžių net nesuvokiau mane gydžiusių medikų pasakytos diagnozės. Tik vėliau prasiveržė emocijos. Buvo visko: ir skausmo ašarų, ir neblėstančios vilties. Nors vaikščioti pradėjau tik po keturių mėnesių, tačiau visada jaučiau, kad dar atsistosiu ant kojų“, - pasakojo Saločių miestelyje gyvenantis vaikinas.

Prieš tai visą mėnesį ligonis pragulėjo lovoje, manydamas, kad gydytojai jam neleidžia atsikelti, nes nuolat buvo prijungtos lašelinės. Tik vėliau jaunuolis suprato, kad visiškai neturėjo jėgų pakilti iš lovos. Po sostinės klinikose praleistų 5 mėnesių jis gydymą dar tiek pat tę-sė Panevėžio ligoninėje.

Šiuo metu R.Puskepaniui sveikata pagerėjusi, tačiau ligos iki galo įveikti niekaip nepavyksta. Vaikinas ne visada jaučia kojas, kvėpuojant jam dažnai pristinga oro.

Ruslanas juokauja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gulėdamas ligoninėje jis atrado iki tol giliai sieloje slypėjusį talentą. Vaikinas susikaupusias emocijas išliejo rašydamas eilėraščius ir prozą. Į kūrybą jis sudėjo patirtą skausmą, liūdesį ir viltį gyventi.

Grįžęs iš ligoninės R.Puskepanis naršė internete. Atsivertęs vienos grupės puslapį, jis rado pranešimą apie laukiamus dainų tekstus. Jaunasis poetas nusprendė išbandyti laimę ir išsiuntė tris eilėraščius.

„Iš pradžių nesulaukiau jokio atgarsio. Tik po trijų savaičių gavau elektroninį laišką, kad kūrybinė grupė labai susižavėjo mano tekstais. Sulaukiau pasiūlymo juos parduoti“, - bendradarbiavimo pradžią su prodiuseriu Egmontu Bžesku prisiminė Ruslanas.

Kuklų vaikiną pribloškė žymaus prodiuserio siūlymas. Jis atlygio už tekstus atsisakė, nes labai apsidžiaugė žinia, kad jo kūrinius dainuos populiari grupė. „Tipo grupė“ koncertų metu atlikdavo dvi jaunojo pasvaliečio sukurtas dainas. Tačiau po tragiškos dviejų grupės narių mirties ryšiai su E.Bžesku nutrūko.

Vėliau jis susipažino su kitais pramogų verslo atstovais. Užsimezgė draugystė su Andriumi Jovarausku, transliuojančiu savo ir Ruslano dainas internete, patarimų negailinčiu dainininku Pauliumi Stalioniu, Karina Krysko, Natalija Zvonke.

„Nors nemažai dainininkų išpuikę, su šiais galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Jie tikrai geri, paprasti ir puikūs žmonės“, - sakė kūrybinių minčių nestokojantis jaunas poetas.

Dainuoti mėgstantis jaunuolis įgyvendino savo svajonę įkurti muzikos grupę. Su bendraminčiais Panevėžyje jis buvo subūręs hip hopo stiliaus grupę.

Naujos grupės hitu tapo R.Puskepanio sukurtas eilėraštis „Širdis žudikė“. Tačiau po pusmečio bendraminčius išskyrė mokslai ir atstumas.

Jaunuolis toliau kūrė eilėraščius. Šiuo metu jis priklauso Klaipėdos grupei. Pasvalietis joje dainuoja, tačiau koncerto metu jis gali atlikti tik po dvi dainas. Daugiau dainuoti Ruslanas negali, jis pradeda dusti.

Kol kas pasvaliečio sukurtos dainos skamba tik interneto muzikiniuose puslapiuose. Dauguma Ruslano sukurtų dainų - liūdnos.

„Pykstu ant gyvenimo, kad jis toks neteisingas. Norėdamas išsilieti, nuoskaudas surašau popieriaus lape. Taip ir atsiranda dainomis virstantys eilėraščiai. Mano kurtuose tekstuose yra daug užslėptų minčių“, - sakė vaikinas.