Lietuvos generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui dviejų žmonių nužudymu įtariamo asmens ir jo įtakingų giminaičių kaltinimai kainavo tik postą. Mat apkaltinti pedofilija paties generalinio prokuroro dar kol kas nepavyko.
Tačiau kone Tėvynės išdaviku paskelbtam Lietuvos generolui tikriausiai lieka nebent nusišauti. Kas gali būti baisiau už sutryptą karininko garbę? Nebent gyventi be garbės.
Būtent tokį tikslą – jei ne fiziškai sunaikinti, tai bent dvasiškai palaužti ir turi „kompromatų“ meistrai. Kaip tai buvo daroma, žino ne tik KGB veiklos Lietuvoje tyrinėtojai, bet ir likę gyvi partizaninio pogrindžio kovotojai, neginkluotos rezistencijos veikėjai, visos ilgos sovietinės epochos disidentai. Propagandines atakas yra patyrę daugelis Atgimimo metais į laisvę pakilusių žmonių – nuo KGB pjudomo Vytauto Landsbergio iki Sąjūdžio eilinio, nesvarbu, ar jis būtų buvęs partizanas, ar ujamas, taip ir nepersitvarkęs tautinis komunistas.
Tačiau ne visi šiuolaikinių kompromatų skaitytojai domisi Lietuvos istorija. Kas nesigilina į istoriją, gali net nežinoti sovietinio naujadaro „kompromatas“ reikšmės. Profesionalūs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrinėtojai pateikia daug pavyzdžių, kaip KGB naudojo prieš režimo priešininkus ar tiesiog nelojalius sovietams asmenis kompromituojančią medžiagą – gandus, šmeižtą, psichologinį šantažą ir terorą, manipuliuojant atitinkamai „nuspalvintais“ biografijos faktais, intymaus gyvenimo detalėmis ar vienu kitu nekorektišku poelgiu.
Tokios istorijos stalinizmo metais dažniausiai baigdavosi tragiškai, o brandaus brežnevizmo saulėlydyje – kartais jau komiškai. Čekistų teroro neišlaikęs partizanas Mykolas Janulis - Tyla, viešai paskelbęs partizanų išdavikus, taip ir liko apjuodintas kovos draugų akyse net ir po to, kai jį sušaudė stribai. Čekistų propaganda buvo stipresnė, - rašo jo gyvenimo tragediją tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo atskleidusi istorikė Nijolė Žemaitienė.
Išeivijoje gyvenantys lietuviai tik dabar ima suprasti, kaip įtaigiai KGB sugebėjo šmeižti pabėgėlius iš Sovietų Sąjungos. Jei sovietinėje Lietuvos spaudoje jie buvo pliekiami už Tėvynės išdavystę, tai JAV lietuviams, priešingai, buvo platinami gandai, neva visi iš sovietinio kalėjimo išsprukę žmonės yra KGB užverbuoti agentai.
Ir daugelis tikėjo, o jei iškart nepavykdavo įtikinti, KGB parūpindavo veiksmingų „įrodymų“ – pavyzdžiui, suklastotų Tomo Venclovos laiškų, turėjusių visus įtikinti, kad jis „išsiųstas“ į JAV šnipinėti. Laimė, demokratinėje visuomenėje požiūrį į žmogų galiausiai nulemia ne žmogaus tėvų ir giminių socialinė kilmė ar politinės pažiūros, o paties žmogaus darbai. Beje, kai kurie iki šiol su priešiškumu žiūri į visus „tarybukus“.
Ko tik sovietiniais metais neprirašyta apie Lietuvos atgimimo šauklius – Helsinkio grupės dalyvius, Lietuvos laisvės lygos narius, Katalikų bažnyčios kronikos platintojus, kunigus ir bet kuriuos režimui pavojingus veikėjus! Vieni buvo apšaukti vagimis, kiti – alkoholikais ar bent JAV imperializmo agentais. Dažnai - tiesiog „pydarais“ (atsiprašau už sovietiniais metais paplitusį ir dabar vėl madingą žargoną).
Nors daugelis sovietinių propagandistų sukurptų istorijų šiandien skamba kaip anekdotai, bet ir šiandien dar yra tikinčių gandais, kad Antanas Terleckas kalėjo todėl, kad vogė bandeles, o V.Landsbergis - buvo ar net yra KGB rezidentas Lietuvoje.
Jei tokių „dėmių“ net laimėję teismus prieš savo šmeižikus negali galutinai nusiplauti iškiliausi žmonės, iškentę sovietų represijas ir pažadinę Lietuvos laisvės viltį, tai kaip savo garbę ir orumą gali apginti tie, kurie kažkuo neįtiko šiuolaikiniams „protų ir sielų“ inžinieriams?
Negi koks oligarchų išlaikomų „žinių“ koncerno girnose sumaltas generolas, prokuroras, specialiųjų tarnybų vadovas, diplomatas, politikas laimės propagandistų sukurstytos visuomenės teismą? Per krizę daugelio žmonių akyse jie visi iš principo jau yra kalti – kaip visa naujoji valdžios „buržųjų klasė“. Tuo labiau, kai agresyvi ir rafinuota propaganda užvaldo daugybę žiūrovų ir skaitytojų, neturinčių nei laiko, nei galimybių patiems gilintis ir analizuoti populiariuose politiniuose trileriuose tiražuojamas istorijas.
Pavyzdžiui, kalbant apie naujausią pučiamą skandalą, galima drąsiai teigti, kad visuomenė jau pasmerkė buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą V.Tutkų taip pat vieningai, kaip išteisino savo „herojų“ Drąsių Kedį. Mat niekas nesurengė net menko piketėlio po „sensaciją“ apie V.Tutkaus tarnystę Rusijai paskelbusių redakcijų langais, o Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė dviprasmiškai tyli, leisdama sumalti į miltus Lietuvos karininko garbę.
V.Tutkų Rusijos agentu faktiškai pavertusiai žiniasklaidai garbė nerūpi. Neįdomus ir faktas, kad transporto ir logistikos įmonė „Hoptrans“, kurios padalinyje įsidarbino V.Tutkus, veikia Kaune, o ne Maskvoje. Visai neseniai – 2008 metais „Hoptrans“ net pelnė Lietuvos susisiekimo ministerijos „Lietuvos metų vežėjo“ apdovanojimą.
Sveiko proto nepraradusiems žmonėms būtų sunku įsivaizduoti, kad konteinerius su kroviniais iš Kinijos per Kauną į Vakarų Europą gabenanti Lietuvos kompanija galėtų tą padaryti aplenkdama Rusijos geležinkelius. Deja, naujos Transsibiro magistralės, aplenkiančios Rusiją, „Lietuvos geležinkeliai“ dar nenutiesė. Šį faktą žino visi Lietuvos pramonininkai. Tai kaip čia išeina, kad to nežino jiems artimi plunksnos broliai ir sesės?
Na, o jeigu šiai Lietuvos transporto įmonei ir pačiam V.Tutkui prikišamas bendradarbiavimas su Rusijos geležinkelių vadovu A.Jakuninu, įtariamu tarnyste KGB, tai kodėl nesipiktinama Lietuvos vadovų bendravimu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, A.Jakunino bičiuliu? Juk V.Putinas ne tik kažkuo įtariamas, bet pats viešai skelbia ir net didžiuojasi savo buvusia tarnyba dar F.Dzeržinskio užgrūdintų KGB kadrų gretose.
Keista, kodėl tie, kurie medžioja visus „kitatikius“, visiškai nesipiktina faktu, kad „Lietuvos dujų“, kurių trečdalį Lietuvos politikų valia jau valdo „Gazprom“, valdybos pirmininkas yra ne kas kitas, o „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas? Nereikia net Lietuvos valstybės saugumo žvalgų pagalbos, norint sužinoti šio iškilaus Rusijos politiko ir verslininko biografijos detales. Ir pats V.Golubevas neslepia, ir visiems atviri solidūs Rusijos, JAV, Europos Sąjungos šalių informacijos šaltiniai skelbia, kad šis ponas, kažkada dirbęs vertėju iš portugalų kalbos Mozambike, 1979 metais tarnavo KGB. O juk „Lietuvos dujos“ dar šiek tiek priklausomos ir nuo Lietuvos Vyriausybės.
Tai ką dabar daryti doriems Lietuvos patriotams, dirbantiems „Lietuvos dujose?“ Atsistatydinti? Ar nutraukti savąsias lietuviškas partines priklausomybes, kad neterštų Lietuvos vardo? Tie patys klausimai pateiktini ir „Energijos realizavimo centro“ darbuotojams, ir „Dujotekanai“, ir... Čia norėtųsi įrašyti – sąrašas pridedamas. Bet juk tikrąją sąrašą žino tik „kitatikių medžiotojai“.
Tokia apdairiai reguliuojama interpretacijos tradicija, regis, nekelia jokio galvos skausmo ir rūpesčio Lietuvos energetiniu saugumu besirūpinančioms šalies politinėms institucijoms.
O tendencija įdomi, nes ją skleidžiantys vis drąsiau skelbia, kad pačiai Lietuvai investuoti į alternatyvius elektros energijos šaltinius neverta – kam leisti pinigus, jei galima juos išleisti perkant rusišką elektros energiją, kuria prekiauja „savi žmonės“. Kam vargintis – valdžiai pelnas, o už elektrą, kaip ir už dujas, moka ne valdžia, bet Lietuvos žmonės. Juolab, finansinių problemų slegiamų tautiečių dėmesį nuo piniginių galima ir atitraukti, pavyzdžiui, įvelti skandalus mėgstančius žiūrovus ir skaitytojus į naują kompromatų karą.
Pradėjus kalbėti apie sprendimą paviešinti visus Lietuvos archyvuose paliktus KGB dokumentus, galima prognozuoti ne tik propagandinį, bet gal net ir pilietinį karą. Tada galės kariauti visi prieš visus, o ne tik „generolai“ prieš generolus.
Kokie platūs frontai atsivers Rusijos įtakos agentams Lietuvoje! Jie seniai suprato, kad kompromatas yra ne blogesnis ginklas už automatą.
Tokią savo įžvalgą yra paskelbęs pats Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Viename savo interviu KGB archyvus tyrinėjęs politikas yra pasakojęs, kaip patogu pačiai KGB naudoti savo archyvus idėjiniams oponentams kompromituoti. Anot to paties A.Anušausko, Lietuvoje KGB archyvų praktiškai nelikę, nes juos budriai prižiūri ir saugo patys Kremliaus čekistai.
„Reikalas tas, kad apie kai kuriuos asmenis dokumentų nėra. Bet apie kai kuriuos... Jų daugiau negu reikia“, - aiškino politiku tapęs istorikas.
Taigi patekę į sumanių KGB išdresiruotų specialistų rankas, šie dokumentai taps tikra aukso kasykla visiems visų pakraipų politikams ir specialiesiems jų korespondentams, jau pramokusiems neblogai naudotis KGB medžiaga. Pakanka prisiminti vien plačiai eksponuotas KGB rezervistų bylas, prezidentui Valdui Adamkui skirtus opusus.
Tad Lietuva galės pati kapotis ir „liustruotis“ tol, kol joje neliks nė vieno neapšmeižto lietuvio. KGB pergalė kompromatų kare – garantuota.