Dabar įsivaizduokim tą šeimą po trejų metų. Tarkim, ji išleidžia vis dar tiek pat - 2600 litų, o alga paaugo iki 1400 litų. Tačiau nebeliko nei paskolos, nei pašalpos, o kas mėnesį dar reikia atidavinėti 300 litų vien už palūkanas. Ir niekas nebenori skolinti pinigų. Graudus vaizdelis?
Taigi, ypač žinant, kad ta šeima ne šiaip sau šeima. Tai Baltijos „tigrė“ Lietuva, valdoma genialios finansininkės prezidentės, pripažintos dėl savo talento visoje Europoje. Tai Lietuva, turėjusi ne mažiau genialų finansų ministrą A.Šemetą, ir kuriai dabartinės finansų ministrės I.Šimonytės žodžiais sakant, nereikia nieko mokytis iš tų valstybių, kurios sugebėjo sausos išbristi iš šios finansinės krizės.
Tiesa labai liūdna: Lietuvos politikoje katastrofiškai trūksta sveiką protą turinčių ekonomistų, kurie, užuot mėgdžioję kolegas iš Vakarų ir kartoję stambaus verslo ryklių nupirktų ekonomistų ekonomines klišes, suvoktų Lietuvos ekonomikos poreikius ir mokėtų nustatyti valstybės augimui būtinų politinių sprendimų prioritetus.
Dar liūdnesnė tiesa – biurokratai niekada nebus puikūs lyderiai, nes jų paskirtis – administruoti kitų uždirbtus pinigus ir stengtis visiems įsiteikti, o ne brėžti vizijas ateičiai.
Lietuva, užuot aktyviais politiniais sprendimais reformavusi savo ekonomiką, užuot lanksčia ir savalaike ekonomine politika užsitikrinusi greitą ekonominį atsigavimą, skolinasi milžiniškas sumas pinigų ir jas švaisto vėjais, imituodama valdžios gerumą.
Leisdama stambiam kapitalui kaupti tuos pinigus pelno pavidalu ir konsoliduoti rinką, valdžia stumia valstybę į pražūtį, nes stambaus kapitalo vienintelė vertybė – kuo didesnis pelnas, o ne visuomenės gerovė.
Dabartine savo mokesčių politika Lietuva sukuria paradoksą – didindama algas ir išmokas ne turtina, o skurdina Lietuvos žmones. Skurdina dėl to, kad neturėdama valios kontroliuoti mokesčiais to švaistymo nulemto kainų augimo, skolintų pinigų injekcijomis dar labiau prisideda prie jų didėjimo.
Iš tiesų, padėtis tokia bloga, kad vis dažniau atsigręžiama į Rusiją – nes kai pasibaigs ES pašalpų srautas, prasiskolinusioje ir energetiškai priklausomoje Lietuvoje reikia tikėtis milžiniško socialinio sprogimo.
Kantriausių emigrantų džiaugsmui netrukus ateis metas pigiai supirkinėti Tėvynę.
Kodėl perteklius ne turtina, o skurdina Lietuvos žmones? Daugelis pensininkų tikriausiai nustebtų, sužinoję, kad Lietuvos valstybė, augant biudžeto pajamoms bei atlyginimams, kai perteklius turėjo būti nukreiptas į rezervų didinimą, apimta gerumo epidemijos prasiskolino ir iššvaistė tiek, kad net iš jų atėmus visus metus jiems mokamą pensiją valstybė iš tos skolos neišsikapstytų.
Žinoma, kažkas pasakys – visame pasaulyje valstybės taip daro, bet argi tai logiškas argumentas? Jei kaimynas nutars nusikirsti ranką, ar reikia pulti sekti jo pavyzdžiu? Juk ne visada tą ranką galima suspėti prisisiūti atgal.
Laukinis, valstybės nereguliuojamas kapitalizmas kenčia nuo spekulianto sindromo. Štai kažkas sugalvojo, kad Lietuva turi gyventi pasaulinėmis kainomis, o mokėti pasaulines algas ir mokesčius užmiršo. Todėl skatikus gaunantys žmonės verčiami milžiniškas sumas mokėti už nekilnojamąjį turtą, už įvairias energijos formas, už kai kuriuos maisto produktus, ir beveik visas buitines prekes, drabužius.
Keisčiausia, kad valdžia perpardavinėtojų vaizduotės neriboja naujais mokesčiais, ir leidžia toliau skurdinti šalį. Valstybė nė piršto nepajudina, kad apgintų savo piliečius. O ir pati valstybė savo vaizduotės nemoka riboti - užuot nustačiusi mokesčius pagal savo apetitą, tai yra, pagal savo išlaidas, arba ribojusi tą apetitą, Lietuva skolinasi milžiniškas sumas pinigų.
Teisėti politikų lūkesčiai švaistyti visuomenės lėšas išaugo iki tokio begėdiškumo, kad skolinamasi kone pusė tiek, kiek realiai galima iš visuomenės surinkti per mokesčius, kad dar labiau būtų galima išpūsti asmeniniu žmonių prasiskolinimu kuriamus burbulus.
Burbulų Lietuva funkcionuoja kaip amžino skurdo fabrikas - užuot perteklines lėšas tikslingai investavusi į įvairesnį vartojimą ir paslaugų bei produktų pasiūlą, užuot kalbėjusi apie skatinimą taupyti ir rūpintis „šviesiu rytojumi“, užuot strategiškai skatinusi paslaugų sektoriaus reformą ir mokesčiais slopinusi naujųjų kapitalistų apetitą, užuot mokiusi visuomenę dirbti ne už samanės butelį, o už realias pinigų sumas, nuo kurių mokami mokesčiai, valstybė švaisto lėšas viskam ir niekam, be jokio žymesnio bandymo tuos srautus tikslingai nukreipti.
Tad naujieji Lietuvos kapitalistai didindami kainas su malonumu susišluoja tuos perteklinius pinigus sau, o žmonių ir valstybės skola vis didėja ir didėja. Lengva ranka išdalintus pinigus lietuviškasis verslas nori susirinkti įdėdamas mažiausiai pastangų ir kūrybiškumo, todėl pučia kainas, o pelnus investuoja į viešųjų ryšių karštinę ir politiką.
Nenuostabu, kad Lietuva nuolat drebinama dirbtinių skandalų politinio drugio – triukšmo daug, bet tas triukšmas yra savitikslis – tik dėl triukšmo, vis labiau ir labiau praskolinant šalį.
Štai toks ekonomikos paradoksas: atsiradus rinkoje daugiau skolintų pinigų, esamų produktų kainos išauga kelis kartus, bet visuomenė vis tiek gyvena be pinigų ir į skolą. Atrodo, kad uždirbamų pinigų kiekis didėja, tačiau realiai uždirbančiųjų gyvenimo kokybė ima blogėti.
Be abejonės, stimuliuoti ekonomiką pinigų injekcijomis dabar yra madinga, tačiau Lietuvos problema yra tai, kad turint pinigų ir norint kažką sukurti reikia vaizduotės, o ne spekulianto mentaliteto. Kitu atveju spekuliantų apetitą turėtų numalšinti valstybė, nes beprotybę pasiekusių kainų nuskurdintas žmogus tampa valstybės nacionalinio saugumo problema.
O sveiko proto neklausoma. Kad ir toks paprastas klausimas - kiek Lietuvoje vidutiniškai turėtų kainuoti būstas? Yra du atsakymai – pirmasis – objektyvus - tiek, kiek mokesčiais nevaldoma rinka verčia už jį mokėti. Ir antrasis – protingas – pasiremiant pasauline nekilnojamojo turto statistika - tiek, kiek realiai būstui gali išleisti Lietuvos pilietis, nenuskurdindamas savęs ir savo šeimos, kad Lietuva būtų ekonomiškai klestinti ir stabili valstybė.
Daugelyje Vakarų valstybių, kur būsto kainoms milžinišką įtaką turi bankai, būsto kainos komentuojamos labai paprastai – atsižvelgiant į metinių žmogaus pajamų ir būsto ploto rodiklius. Dviračio čia neišrasi – viskas rinkos patikrinta.
Kaip apskaičiuoti, ar gobšumas turėti davė negatyvių rezultatų? Vakarų standartais, atsakymas būtų labai paprastas – už būstą mokama 2-3,5 kartų daugiau negu per metus iš viso uždirbama. Idealiu atveju paskola neturi viršyti trejų metinių atlyginimų. Kitu atveju nepaprastai nukenčia žmogaus gyvenimo kokybė.
Paimkime vidutinį mėnesinį atlyginimą Lietuvoje – tarkim, 2319 Lt, - ir apskaičiuokime: vidutiniškai butas, atsižvelgus į tai, kad žmogus ne tik ima paskolą, bet ir naudoja savo paties santaupas, turėtų kainuoti ne daugiau kaip 55 656 – 111 312 Lt.
Tarkime, kad šeimos pajamos – du kartus didesnės, nes dirba abu šeimos nariai – tada toks būstas turėtų kainuoti 111 312-222 624 litų.
Tačiau Vakarų kainomis pagal vidutinį atlyginimą apskaičiuojamos sumos būtų mokamos už vidutiniškai 214 kvadratinių metrų būstą Amerikoje, 206 – Australijoje, 130 – Danijoje, 113 – Prancūzijoje arba 76 – Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje netgi naujos statybos vidutinis buto dydis – vos 64 kvadratiniai metrai.
Kai kvadratinis naujo buto metras kainuoja 4500 litų, lengva apskaičiuoti, kad dviejų dirbančių asmenų šeima Lietuvoje tegali turėti 25-50 kvadratinių metrų degtukų dėžutę. Ir tai, norėdami susilyginti savo santykiniu kainų lygiu su Prancūzija, lietuviai už tokį būstą turėtų mokėti vos 1970 litų už kvadratinį metrą, o palyginti su Amerika – 1040 litų.
Neįtikėtini skaičiai? Taip. Jei Amerikoje būtų mokamos lietuviškos algos, ir pastarosios kainos būtų laikomos didelėmis, nes paskolos, prilygstančios 4-6 metų pajamoms laikomos rizikingomis, jos ir buvo laikomos nekilnojamojo turto krizės priežastimi, jos ir sukūrė NT burbulą.
Bet kokie pasakymai, kad Lietuva pasivys ES savo kainomis ir algomis, ir todėl dabartinės NT kainos yra realios, yra viso labo rožiniai rinkos pažadai, kuriais pasitikėti yra tas pats kaip išsiburti savo atlyginimą kavos tirščiais ir tada eiti pas viršininką jo reikalauti.
Valstybė turėtų reaguoti nedelsdama, kai verslas manipuliuoja naivaus žmogaus egoistišku noru turėti savo būstą ir naudojasi jo gobšumu, siekdamas pelno tokiu būdu, kuris skurdina visą visuomenę. Kai didinamos kainos neatsižvelgiant į liūdną šalies realybę – valstybė turi daug svertų įsikišti – visuotinio turto deklaravimu, nekilnojamojo turto mokesčiais, pelno mokesčiais, progresyviniais mokesčiais, griežtesniais reikalavimais privatiems bankams.
Ekspertai teigia, kad progresiniai mokesčiai mažintų nedarbą ir būtų puikus sprendimas – kodėl gi jų nepaklausius? Tačiau stambusis kapitalas laimi – valstybė renkasi atimti paskutinius pinigus iš skurdžių – pensininkų bei biudžetininkų – netgi prasilenkdama su Konstitucinio Teismo diktuojama socialinio teisingumo interpretacija, kad pensijų negalima mažinti.
Pasirenka dar labiau skurdinti skurdžiausius, užuot visiems be išimčių įvedusi nekilnojamojo turto mokestį, kuris galėtų padėti valstybei susirinkti tokią pat sumą iš visų gyventojų ir kitų nekilnojamąjį turtą valdančių subjektų ir kelti piliečių gyvenimo kokybę, atpiginti nekilnojamąjį turtą, neparodant labiausiai pažeidžiamiems piliečiams, kad jie yra savo valstybės išlaikytiniai.
Gobšumas taip pat turi kainą – jis skurdina. Ir atrodo, kad nusibrėžusi savo ekonominę kryptį tą skurdo kainą Lietuva mokės labai ilgai.
Siaučiant krizei kubilizmas savo valdymo principais labai primena brežnevinę stagnaciją, kai pagyrūniškumas daugiau nei dešimtmetį slėpė gerąją žinią apie žlungančią ekonomiką. Visi žinome, kuo tai pasibaigė. Paauglystė baigėsi – dvidešimtmetė Lietuva turėtų pamažu imti ir ateiti į protą.