Latviai iš krizėje klimpstančios tėvynės traukia į Anglijos gamyklas

Peterboro mieste M.Nathu dirba koordinatoriumi Vargšų Afrikos pabėgėlių bendruomenės asociacijoje („Parca“). Nuo praėjusių metų pabaigos jis sako pastebėjęs pokyčių – į jo organizaciją pagalbos susigaudyti teisinėje ir socialinės rūpybos sistemoje arba paprasčiausiai susipažinti su likimo broliais kreipiasi šiek tiek kitokie žmonės nei anksčiau.

Europiečių migracija į Didžiąją Britaniją apogėjų pasiekė 2006-2007 metais ir nuo to laiko jau prabilta apie „atoslūgį“. Tačiau atvykstančių latvių ir lietuvių skaičius per pastaruosius dvejus metus tik didėjo.

Nacionalinės statistikos biuras prieš savaitę paskelbė duomenis, pasak kurių, bendras atvykėlių iš Rytų Europos skaičius sumažėjo trečdaliu, o atvykstančių latvių padaugėjo labiau nei bet kurios kitos grupės žmonių. Latvijai ekonomikos krizė smogė bene sunkiausiai iš visų Europos šalių. Nedarbo lygis čia siekia 23 proc., o vyriausybė ėmėsi skaudžių taupymo priemonių.

Pernai darbo Didžiojoje Britanijoje ieškojo rekordiškai daug latvių – 15 tūkst. Beveik ketvirtadalis jų traukia į Rytų Angliją, kuri garsėja daugybe darbo vietų gamyklose ir žemės ūkyje. Manoma, kad Peterbore - „Mažojoje Rygoje“ - šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. latvių.

Rytais 5 valandą prie Peterboro katedros būriuojasi latviai, laukiantys autobusų, kurie juos veža į Linkolnšyro ar Northamptonšyro laukus ir gamyklas. M.Nathu manymu, kai kurios juos įdarbinančios organizacijos netinkamai elgiasi su darbininkais, naudojasi jų prastomis anglų kalbos žiniomis ir sistemos neišmanymu.

Vietinių gyventojų reakcijos į šią imigracijos bangą skirtingos. „Nemanau, kad tai gerai, - sako 16 metų Daniella Wright, niekaip negalinti rasti darbo. - Jie atima darbus, kuriuos dirbtume mes“. Bet 52 metų medicinos sesuo Sue Parker nesutinka su daniella: „Pusė vietinių žmonių nenori dirbti. Jie nenori atlikti darbų, kuriuos nudirba imigrantai. Labai gerai turėti žmonių ir kultūrų įvairovę“.

Nors latvių gyvenimas Didžiojoje Britanijoje nelengvas, bet prasta padėtis namie ir toliau verčia juos ieškoti darbo svetur. Drąsos pradėti gyvenimą svetur ypač netrūksta latvių moterims, kurių istorijos iliustruoja imigrantų darbininkų padėtį už Lamanšo.

Kartais, kai 38 metų Jolanta Zanderė rytą atvyksta į salotų pakavimo fabriką, į tą pačią darbo vietą prisistato du žmonės. „Abiems reikia maisto ir pinigų nuomai, - sako ji. - Jie turi mesti monetą, kad nuspręstų, kuris tądien dirbs“.

Išsiskyrusi Jolanta iš Tukumo miestelio į Angliją atvyko prieš septynis mėnesius. Prasidėjus krizei ji neteko darbo batų parduotuvėje. Peterbore jau dirbo jos 19-metis sūnus Lauris, taigi moteris nusprendė prie jo prisijungti.

Agentūra jai rado darbą fabrike, kur ji dirba nuo trijų iki penkių dienų per savaitę. „Dirbu 8-12 valandų per dieną, pakuoju salotas. Dirbame šaldytuve, labai šalta“. Moteris gauna minimalų 5,8 svaro sterlingų (22 litus) valandinį atlyginimą, kurio vos užtenka maistui ir sumokėti už kambarį, kuriame ji gyvena kartu su dviem dukterimis, 17 metų Sabine ir 6-mete Gerde. „Turiu skaičiuoti kiekvieną centą, nes išlaikau šeimą ir negaunu jokios pašalpos, - sako ji. - Mums užtenka pinigų maistui, bet daugiau niekam“.

Joalnta bando siųsti pinigų Latvijoje likusiems tėvams, bet išgali sukrapštyti tik po 10 ar 20 svarų. „Kai kuriomis savaitėmis dirbu tik 3 dienas. Bet čia geriau nei Latvijoje. Mano alga Latvijoje buvo 130 latų (633 litai) per mėnesį“.

„Parca“ Jolantai padėjo susipažinti su kita latve Iveta Suna, kuri padeda užpildyti prašymą pašalpai ir mokesčių lengvatoms, apie kurias ji net nežinojo. „Mano šalyje pašalpos labai mažos, - sako Jolanta. - Čia, manau, galime gauti 170 svarų (649 litus) per savaitę, plius alga“.

Ji nežino, kiek laiko liks Britanijoje, tačiau grįžti namo neplanuoja. Ji pasiryžusi užtikrinti geresnę ateitį savo vaikams, tačiau kol kas jai nepavyko rasti mokyklos Sabinei. „Nenoriu, kad dukra sektų mano pėdomis ir dirbtų gamykloje. Svajoju rasti gerą vietą, kurioje galėtume su šeima gyventi, o mano dukra lankyti mokyklą. Noriu, kad ji pabaigtų mokyklą ir universitetą. Tada būsiu labai laiminga“.

Sabinė dienas leidžia namie ir pasikalbėti gali tik su seserimi Gerde. Į Didžiąją Britaniją ji atvyko prieš 7 mėnesius su motina, bet negavo vietos anglų kalbos kursuose. „Sėdžiu viena namie, be draugų, - sako ji. - Kartais jaučiuosi tokia vieniša“.

Sabinė norėtų lankyti koledžą ir patobulinti savo anglų kalbos žinias, kad galėtų laikyti egzaminus ir įkurti verslą. Latvijoje ji gaudavo gerus pažymius, bet Anglijoje negali lankyti mokyklos arba ieškotis darbo, kol negaus anglų kalbos kursų pažymėjimo.

„Negaliu čia lankyti mokyklos, - skundžiasi mergina. - Norėjau lankyti ne anglams skirtas pamokas Peterboro koledže, bet ten nebebuvo laisvų vietų“. Sabinė norėtų padėti motinai, bet jai nepavyksta rasti darbo: „Nuėjau į jaunų žmonių įdarbinimo agentūrą, bet ten pasakė, kad nieko negali man pasiūlyti, nes nekalbu angliškai. Kasdien vis tas pats – viena namie, be draugų, be bendravimo“.

Iveta kasdien keliasi 4 valandą ryto, kad agentūros autobusu nuvažiuotų į šokolado fabriką Northamptonšyre, kur ji dirba: „Atsibundu ketvirtą ryto, o namo grįžtu septintą vakare. Palendu po dušu ir einu miegoti. Ir vėl ketvirtą valandą keliuosi“.

Latvijoje Iveta buvo socialinė darbuotoja, tačiau sako, kad jos gyvenimo lygis namie buvo gerokai žemesnis nei čia, gyvenant iš minimalios algos. „Prieš 18 mėnesių uždirbdavau apie 370 latų (1800 litų) per mėnesį“. Anglijoje, dirbdama už 5,8 svaro per valandą šešias dienas per savaitę, ji gali uždirbti iki 900 svarų sterlingų (3400 litų).

Išsiskyrusi moteris pirmą kartą į Didžiąją Britaniją atskrido viena, palikusi vaikus savo motinai: „Kai pirmą kartą čia atvykau, pusę metų verkiau. Su vaikais per „Skype“ šnekėdavomės tris kartus per savaitę. Bekalbėdami imdavome verkti“.

Jos manymu, sunkiais laikais atsakomybę už šeimos gerovę ant savo pečių prisiima Latvijos moterys: „Latvijoje iškilus sunkumams vyrai ima gerti, o moterys – galvoti, ką galima padaryti. Moterys dirba daug sunkiau – tokia Latvijos kultūra“.

Ji teigia, kad jos gyvenimas Britanijoje, nors ir nelengvas, yra geresnis nei anksčiau. Jos 16 ir 10 metų vaikai lanko mokyklą. Iveta mano, kad čia juos gali aprūpinti geriau nei namie.

„Kai Latvijoje jiems prireikdavo knygų ar parkerių, mums neužtekdavo pinigų. O čia, jei dirbi, gauni valstybės paramą. Per savaitę gaunu 150 svarų (573 litų) pašalpą ir galiu nupirkti viską, ko reikia mano vaikams“.

I.Sunos manymu, Peterbore gyvena per 3000 latvių – regionas garsėja palankiomis sąlygomis ieškantiesiems darbo. Tačiau latvių bendruomenė dar nesukūrė savitarpio pagalbos sistemos. Iveta, kuri vos atvykusi beveik nemokėjo angliškai, laisvalaikiu padeda savo tautiečiams pildyti pašalpos prašymus ir rasti mokyklas jų vaikams. Ji norėtų įkurti mokyklą, kurioje latvių vaikai nepamirštų savo gimtosios kalbos. Jau kreipėsi į JAV fondus, ieškodama finansavimo savo idėjai.

Iveta sako nesusidūrusi su britų priešiškumu, nepaisant žiniasklaidoje pasirodančių gąsdinimų rytų europiečių invazija. Ji sako, kad britai nenori dirbti darbų, kuriuos dirba imigrantai: „Anglai gauna geresnius darbus, kurie yra lengvesni ir geriau mokami, jie dirba vadybininkais ir brigadų vadovais. Aš nepažįstu nė vieno latvio, kuris uždirbtų daugiau nei minimalią algą“.

Latvė sako, jog prisitaikyti prie naujo gyvenimo jai buvo sunku. „Visi čia atvykę žmonės Latvijoje gyveno gražiuose namuose, o čia turi miegoti ant grindų“. Vis dėlto ji tikisi Didžiojoje Britanijoje likti ilgam: „Man patinka Peterboras. Atvykau čia, nes norėjau geresnio gyvenimo. Čia mano vaikų laukia geresnė ateitis“.

Elga Sakalė Rūjienoje turėjo sėkmingą siuvyklą. „Viskas klostėsi gerai, bet tada prasidėjo krizė, - sako ji. - Keli verslininkai iš Vokietijos įkūrė konkurencinę įmonę ir mano verslui atėjo galas. Turėjau paėmusi didelę paskolą, kurios negalėjau grąžinti, taigi atvykau čia, kad pradėčiau ją mokėti“.

Į Didžiąją Britaniją ji pirmą kartą atvyko pernai, bet po trijų mėnesių turėjo grįžti į Latviją, nes susirgo jos suaugęs sūnus: „Netekęs darbo jis įklimpo į gilią depresiją - augina tris vaikus, o bankas atėmė namą. Taigi aš grįžau, kad juo pasirūpinčiau“.

Prieš mėnesį ji vėl atskrido į Angliją. Kaip ir dauguma Latvijos moterų, ji atvyko viena, namie palikusi vyrą, su kuriuo pragyveno 34 metus: „Atėjus finansų krizei mūsų požiūriai išsiskyrė“.

Dabar ji dirba gėlių fabrike prie Peterboro. Vynioja puokštes, kurios vežamos į visos šalies parduotuves. Elga miega kambaryje be baldų, ant grindų, bet vis tiek džiaugiasi, kad čia atvyko: „Tai jaukus kambarys, o prie namo yra didelis sodas, ir vieta automobiliui“. Nesvarbu, kad jo įsigyti moteris neišgali.

Peterbore nėra organizacijų ar klubų, kur ji galėtų susipažinti su kitais latviais, tačiau ji gyvena viename name su dar trim moterimis iš Latvijos ir sutinka pakankamai tautiečių darbe ar gatvėje.

Dėl skurdžių anglų kalbos žinių ji nebendrauja su britais, tačiau sako kol kas nesusidūrusi su priešiškumu rytų europiečiams: „Anglai labai draugiški ir besišypsantys“.

Kol kas Elga darbo gėlių fabrike gauna tik dvi dienas per savaitę: „Latviai labai varžosi dėl darbo vietų. Aš, žinoma, gaunu minimalų atlyginimą“.