Pirmiausia pasiutusio ritmo dainelė šiame konkurse yra visuomet teisingas sprendimas, palyginti su raudomis, prie kurių mes visuomet linkstame. Ir šį kartą programoje buvo viena rauda, o daugelis klausytojų vis dar negali pamiršti, kaip toje pačioje Eurovizijoje mūsų mergaitė raudojo apie strazdą.
Tiesa, niekam nepatiko (net mums patiems), bet tai mums tik dar kartą įrodė, koks nevykęs tai buvo konkursas. Mes už jį buvome aukštesni visa galva, nes ten raudojome juodais rūbais apsitaisę, kur kiti strikinėjo ir žvygavo.
Lietuvį nuo raudos, tragedijos ir verksmo, nuo guodimosi ir aimanų atpratinti yra sunkiau, nei žiurkę nuvyti nuo šiukšlių konteinerio. Jei galėtume, mes kiekvieną dieną paverstume Vėlinėmis, apsirištume juodais kaspinais ir užgrotume ką nors melancholiško, minėdami praradimą ir kančią.
Mane taip pat pradžiugino ir tų vaikinų sceninė apranga. Nežinau, ar laimės mums pirmą vietą Eurovizijoje, bet puikiai tinka vidaus naudojimui: blizgančias kelnaites verta rodyti jau vien dėl terapinio poveikio labiausiai susitaurinusiai, labiausiai mėgstančiai besipiktinti tautos daliai.
Jei galėčiau, tą muzikinį klipą kiekvieną vakarą rodyčiau prieš vakaro žinias, kad visas davatkynas pradėtų apsiprasti su XXI amžiumi. Nes daugeliui kol kas net XX amžiaus antroji pusė yra nepakeliamas sunkumas.
Bet geriausias dalykas yra dainos tekstas. Skaitydamas šįryt komentarus internete, patenkintas šypsojausi ir linkčiojau galva: taip, sušukavo prieš plauką visus mano mėgstamus susireikšminusius elementus: kurgi ne, mes apie save dainuojame kaip apie Rytų Europą. Klausyk, klausyk, ar girdi: zombiai atrieda atidunda - taip, tai mūsų tautinės savimonės ir valstiečių onoro zombiai, tie patys, kurie vos negavo apopleksijos, kai vieną kartą netyčia vėliavą pakabino aukštyn kojomis.
Tai tikrai zombiai - atsibudę negyvėliai: smegenys užšalusios ir apaugusios voratinkliais, bet pamėlę pirštai barškinti klavišus: „Per tiek metų neišmoko, kad Lietuva - ne Rytų Europa...“, „mankurtai...“, „savęs negerbiame, tai kaip galime tikėtis, kad mus gerbs kiti...“. Vėl ir vėl traukiama į šviesą, purtoma nuo dulkių ir baksnojama kaulėtu pirštu pageltusi Jungtinių Tautų lentelė, kur Baltijos šalys, kartu su Skandinavija, Britanija ir Airija, yra „priskirtos Šiaurės Europai“.
Jei tautiniai zombiai, save laikantys apsišvietusiais ir ginantys mūsų „savigarbą“, nors šiek tiek prisiliestų prie to platesnio pasaulio, kuriam taip stengiasi patikti ir įsiteikti, jie žinotų tai, ką seniai žino kiekvienas Airijoje plyteles klijuojantis arba Ispanijoje apelsinus skinanti mūsų tautietis. Lietuvius, kaip ir estus, kaip ir latvius, visi pasaulyje laiko rytų europiečiais, o ne skandinavais ir ne vikingais ir ne kokiais nors norvegais.
Ir tai - nieko bloga.
Mes galime užsispyrę manyti, kad esame iš viso pokomunistinio taboro švariausi, vakarietiškiausi, darbščiausi ir labiausiai panašūs į juos - švariuosius Vakarus. Nė velnio. Mes net nuo rusų skiriamės daugiausia tik tuo, kad žiemą nenešiojame kailinių kepurių (net ir mūsų kalba daugelio mokslininkų - nors ir ne visų - laikoma bendros su slavų kalbomis grupės dalimi; apie mūsų, lietuvių, mėgstamą pasigyrimą dėl kalbos artumo sanksritui to paties sanskrito tėvynėje Indijoje beveik niekas nėra net girdėjęs).
Jei kas nors mano, kad kur nors Vakarų Europoje kas nors apie lietuvius galvoja geriau, nei apie rumunus, albanus ar Čekijos romus, tai jam tikrai niekas nepadės. Netikite?
Pažiūrėkite, ką galvoja vokiečiai ir prancūzai net apie graikus, ispanus ir portugalus, kurie ES atsirado gerokai anksčiau už mus. Nesidrovėdami vadina juos bankrutavusiais nevykėliais ir išlaidūnais ir, sukeldami Graikijoje įsiūtį, piešia žurnaluose antikines skulptūras, laikančias iškeltą į viršų didįjį pirštą. Nesvarbu nei pavadinimai, nei narystė ES, nei tai, kokiai Europai - Rytų, Vakarų, Šiaurės ar Vidurio esi priskirtas. Šalis ir žmonės verti tik tiek, kiek pinigų yra jų bankų sąskaitose.
Jei gyvename taip, kaip likusi Rytų Europa, jei turime tokias pat problemas, kaip Rytų Europa ir mūsų merginos tokios pat gražuolės (vakariečių akimis), kaip ir kitos rytų europietės, tai kur problema?
Vakarų Europos sąmonėje mes esame lygiai tokie patys, kaip ir visa Rytų Europa, ir nėra čia ko baidytis ar graužtis, nes jeigu norime, kad apie mus manytų kitaip, tai turėtume būti kitokie (tik vėl nežinau, ar jau tokie baisiai blogi esame, kad turėtume smarkiai keistis?), o kaip mus pavadina, taip nepagadina.
Koks skirtumas? Ar nors vienu keliautoju ar investuotu doleriu daugiau gausime, jei išsireikalausime, kad visi vadintų Šiaurės Europa? Nieko panašaus, tik dar ir dar kartą pagarsėsime, kaip užsispyrę ir siaurapročiai čiabuviai, kurie koncentruojasi ties tokiomis kvailystėmis, kaip pavadinimai. Kaip indai, kurie reikalauja, kad Bombėjų vadintų Mumbajumi. Koks skirtumas, kol karvės gatvėse ir lūšnynai kiek akis užmato, vadink nors Ciurichu, smirdės taip pat.
Kai perskaičiau, kad „InCulto“ vaikinus apkaltino „mankurtizmu“, nes drįso dainuoti apie mus, kaip apie Rytų Europą, prisiminiau ne visai susijusią, bet panašią aktualiją visai iš kitos pasaulio dalies: Britanijoje besilankantis Pietų Afrikos prezidentas Jacobas Zuma neregėtai pasipiktino ir apkaltino britus „kolonijiniu mentalitetu“, kai D.Britanijos žiniasklaida, tik pagalvokite, šaipėsi iš jo daugpatystės.
Ponas prezidentas, atvykęs į Londoną vizito su naujausiąja iš keturių žmonių, turi 35 vaikus, ir gentiniu papročiu jau yra sumokėjęs užstatą už dar dvi būsimas pačias.
Daugelio pietų afrikiečių požiūriu, jų šalies įvaizdžiui kenkia ne šalies vadovas, vos spėjantis suderinti labai įtemptą šeimyninį grafiką su valstybės pareigomis (vien 35 vaikus suruošti rytais į mokyklą, sutikite, turėtų būti nelengvas darbas), bet neišsilavinusi ir buka Vakarų žiniasklaida ir arogantiškas bei nelankstus baltųjų požiūris.
Tie vakariečiai, įsitikinę savo moraliniu pranašumu, žiūri į spalvotąjį pasaulį iš aukšto, vis bandydami pripiršti savo keistas ir griežtas nuostatas dėl žmonų skaičiaus ribojimo. Jų daugpatystės tradicija ir gentiniai papročiai yra, girdi, sena ir išdidi afrikietiško paveldo dalis.
Mes šiandien daug kuo panašūs į tuos afrikiečius. Taip, mes labai skirtingi nuo vokiečių, norvegų ir olandų, ir tais skirtumais dažniausiai didžiuojamės, kai kalbamės tarpusavyje (mėgstamiausia lietuvių užsienyje tema - aptarti bukus vietos gyventojus, ir kuo turtingesnė šalis ir kuo mikliau mes ten plauname indus ir blizginame jiems automobilius, tuo labiau mes įsitikinę savo pranašumu).
Tačiau, gink, Dieve, apie tą skirtingumą paminėti viešai, tų pačių Vakarų europiečių akivaizdoje čia mes karingai ir iki paskutinio atodūsio kovosime dėl teisės nesivadinti Rytų Europa, net jei ta kova tokia pat beprasmiška, kaip ir Pietų Afrikos Respublikos prezidento reikalavimai, kad jį laikytų civilizuotu žmogumi.