Tokia tad Prancūzijos politika. Ją pastarosiomis savaitėmis jei ne atvirai, tai bent jau diplomatine kalba su žemėmis maišo Baltijos šalių, Gruzijos ir net kai kurie JAV politikai bei oficialūs pareigūnai.
Triukšmo sūkuryje atsidūrė Paryžiaus sprendimas lengva ranka parduoti Rusijai desantinį laivą „Mistral“.
„Prancūzai mus išduoda – parduoda puolamąją ginkluotę mūsų priešui! Turėdami tokius laivus rusai mus kaipmat „užmistralins“! Kur tai matyta?“ – tokie į vieną chorą įsilieję šūkiai pastaruoju metu girdimi Lietuvoje.
Prancūzijoje „Mistral“ iki šiol buvo labiau žinomas kaip šalto, sauso vėjo, pučiančio iš šiaurės, pavadinimas. Bet dabar „Mistral“ jau tapo neišvengiamos grėsmės mūsų nepriklausomybei ir NATO tvirtumui simboliu.
Bet ar tikrai yra ko nerimauti? Viena vertus, Rusijai ketinama parduoti 4 „Mistral“ klasės laivus, galinčius gabenti dešimtis sraigtasparnių, tankų ir šimtus jūrų pėstininkų.
Net kai Prancūzija tikino parduosianti šiuos laivus be ginkluotės, tai menkai paguodė Baltijos šalis. Mat „Mistral“ jokios grėsmingos ginkluotės niekada ir neturėjo.
Lietuvos pareigūnų tiesiog keltu apšauktas „Mistral“ yra grėsmingas ne turima ginkluote.
Veikiau tuo, kad gali greitai nugabenti tokią karinę jėgą, prieš kurią sunkiai atsilaikytų bet kuri Baltijos valstybė.
Juo labiau kad puolamąją ginkluotę Prancūzija ketina parduoti valstybei, kuri NATO oficialiai laiko grėsme. O ir mes, pripažinkime atvirai, beveik visuomet Rusiją įvardijame kaip potencialią priešininkę.
Taigi visi draugiški NATO ir Rusijos pareigūnų apsikabinimai bei kalbos apie tarpusavio bendradarbiavimą kol kas nedaug verti. Kaip ir raginimai pamiršti šaltojo karo laikų priešpriešą.
Būtent už tokio šiaudo šią savaitę kabinosi ir Prancūzijos vadovas N.Sarkozy. Jis ragino pasitikėti Rusija, o „Mistral“ pardavimą pavadino simboliniu šio pasitikėjimo įrodymu – Europai esą nėra ko bijoti Rusijos. Su prancūzišku laivu ar be jo.
Tačiau labiau nei simboliai šioje istorijoje svarbesni kur kas pragmatiškesni interesai.
Prancūzijai „Mistral“ pardavimas reikštų gyvybės įpūtimą sunkius laikus išgyvenančiai Sen Nazero laivų statyklai. Būtent joje ir statomi šios klasės laivai.
Rusijai sandoris reikštų dar daugiau. Pirmiausia tai Rusijos valdžios sąmonės lūžis.
Laikai, kai Sovietų Sąjungos laivų statyklos galėjo vieną po kito štampuoti milžiniškus laivus, seniai praėjo. Šiandien gyvuojančios Rusijos laivų statyklos tokio dydžio laivus kol kas stato tik popieriuje ir parodose pateikia miniatiūrinius jų modelius iš plastiko.
Tad šalį modernizavimo keliu žadantis vesti prezidentas D.Medvedevas prarado kantrybę.
Milžinišką užsakymą praradusio Rusijos karinės pramonės komplekso vadovams belieka griežti dantimis iš pykčio. Arba tikėti pažadais, kad bent kelis laivus prancūzai leis statyti drauge.
Juk vieno „Mistral“ klasės laivo kaina – 700 mln. dolerių.
O kas mums iš to? Juk mes nerimaujame, kad šie laivai bus panaudoti prieš Gruziją ar, neduok Dieve, prieš Baltijos valstybes.
Kaip įrodymas kartojamos Rusijos ir Gruzijos karo pamokos bei vieno rusų generolo „netyčia“ leptelėta frazė. Jis išsitarė, kad su „Mistral“ laivu rusai gruzinus būtų sutvarkę per 40 minučių. Užuot užtrukę 26 valandas, kurių realiai prireikė.
Lietuvoje ne vienas patikėjo šia pasaka. Net jei ji reiškia, kad „Mistral“ iš Rusijos karinio uosto būtų turėjęs ne šiaip atplaukti, bet skriste atskristi per tas 40 minučių.
Baiminamės „Mistral“, nors keturi panašios klasės Rusijos desantiniai laivai jau dešimtmetį ramiai stovi Lietuvos pašonėje – Baltijsko uoste.
Kartais jie išplaukia į dideles karines pratybas, tokias kaip praėjusiais metais surengtos „Zapad 2009“, per kurias „sėkmingai“ imituotas įsiveržimas į Baltijos šalis.
Nedaugelis atkreipia dėmesį į Rusijos laivyno vadovų pareiškimus, kad tokių laivų kaip „Mistral“ Rusijai labiau reikia ne Baltijos arba Juodojoje jūrose. Čia esantys laivai patys susitvarko su užduotimis.
Tolimuosiuose Rytuose didėjanti Kinijos galia ir Vladivostoke rūdijantis Rusijos laivynas tiesiog prašosi „Mistral“.
Mes, žinoma, galime priekaištauti Prancūzijai, kuri pirmiausia žiūri savo nacionalinių interesų. Priešingai nei Lietuva, kuri kartais pati nelabai suvokia, kokie yra šalies ir piliečių interesai.
Diplomatai jau pripažįsta, kad šis triukšmas dėl „Mistral“ tėra dūmų uždanga. Ne šiaurės vėjas mus gąsdina, o baimė, kad Vakarai mus išduos.
Todėl iš „Mistral“ pardavusios Prancūzijos šio to norėtume ir mes. Geriausią tokių norų pavyzdį suformulavo Estijos kariuomenės vadas A.Laaneitsas. Jis pareiškė, kad jei „Mistral“ sandėris vis dėlto įvyks, NATO turi imtis papildomų priemonių užtikrinti Estijos saugumą.
Gaila, kad to neišgirdome iš Lietuvos pareigūnų.