Įtempta Nepriklausomybės atkūrimo spyruoklė pradėjo skleistis Lietuvos delegacijai palikus SSRS
liaudies deputatų suvažiavimo posėdžių salę Maskvoje ir per trejus metus (papildant dar dvejais Sąjūdžio) sutelkė viską, kas revoliuciniuose judėjimuose yra didinga ir menka. Netgi suformavo tam tikrą Lietuvos politinio elgesio modelį ateičiai.
Kovo 11-osios išvakarėse parengiamieji darbai vyko išskirtine sparta ir su užsidegimu. Jauni ir seni prie įstatymų varstotų kruopščiai obliavo ir drožė reikalingus projektus. Priešingai susiformavusiai Sąjūdžio tradicijai, labai mažai diskutavo.
Nedidelis kolokviumas šalia Aukščiausiosios Tarybos apie datas, kada geriausia deklaraciją skelbti, buvo pūste nupūstas ugningų K.Prunskienės, R.Ozolo ir K.Motiekos kalbų. Rūmų viduje ir išorėje išsijuosę dirbo Nepriklausomybės inspektoriai iš Kauno, po dešimtis kartų perklausdami įtariamai abejojančius.
Ko gero, K.Prunskienė tada nė nesapnavo, kad ne už kalnų metas, kai jai net dvidešimt metų teks bylinėtis dėl istorinės reikšmės neturinčių KGB popierių. Tačiau ateitis ne visada lemia dabartį. Spyruoklė iš įtampos virpėjo, visi jautė atsakomybę, pasididžiavimo, o kai kas ir nerimo vedami pagaliau susirinko į salę.
Praėjus kažkiek laiko po balsavimo šviesaus atminimo K.Antanavičius entuziastingai tarė: „Padarėm, vis dėlto padarėm“. Ir po pauzės papildė: „Nors trumpam“.
Paskutiniai žodžiai buvo susiję su jau pasklidusiomis kalbomis apie Vilniaus link judančias tanketes. Pamenu, kai dar neprivažiavus Vilniaus centro A.Butkevičius bandė jas sustabdyti išeidamas į gatvės vidurį.
Pakilusi banga dar ilgai negulė į smėlį. Pirmasis rifas buvo 1990-ųjų birželį priimtas šimto dienų moratoriumas Kovo 11-osios sprendimams.
V.Landsbergio kabinete kai kas dėl šio pasiūlymo iš apmaudo net verkė. A.Patacko įsitikinimu, tai buvo pakilimo trūkis, spyruoklė subliūško, ir nors dar panaši į save, ji jau buvo be jėgos.
Tikriausiai nuo tada ir suintensyvėjo nesusikalbėjimo, vienas kito negirdėjimo ir net kaltinimų išdavyste karuselė.
Vidiniai prieštaravimai, ryškėjanti takoskyra tarp Atkuriamojo Seimo ir Vyriausybės, sprendžiant iš informacijos, atsiradusios tik po dvejų metų, buvo laimikis to meto Rusijai. Matyt, tikėtasi vieningesnės Lietuvos pozicijos. KGB bokštuose suplevėsavo vėliavos - ne viskas prarasta, galima dirbti.
1990-ųjų spalį SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai G.Kriučkovas, B.Azarovas ir T.Ivanovas jos prezidiumui pateikė išsamią apžvalgą apie neva pažeidinėjamas žmogaus teises Lietuvoje, pabrėždami, kad ne visi Lietuvoje vienodai galvoja apie savo šalies ateitį. Net pradėta skleisti gandus, kad Lietuva jau pasiryžusi grįžti į kovo 10-ąją.
Taip neatsitiko, tačiau nerimo ir nepasitikėjimo sėkla jau buvo pasėta.
Gilinama vidinė priešprieša kulminaciją pasiekė gruodį, kai Vyriausybės vadovė atvirai pasipriešino Atkuriamojo Seimo sprendimams. Sovietų spauda skelbė, kad buvę Lietuvos disidentai aršiai kritikuoja Vyriausybę, o Atkuriamojo Seimo kai kurie deputatai važinėja po Vilniaus gamyklas ir ragina nepaklusti valdžiai.
Apie Sausio 13-ąją daug prirašyta ir nemažai įžvalgų dar sulauksime kitais metais. Kovo 11-ąją didžiausias nuopelnas yra atgijęs susitelkimas veikti per Sausio įvykius, aiškiai pademonstruojant tai, ko nebuvo padaryta 1940-aisiais.
Buvo pralaužta su lietuviška būtimi jau suaugusi inercija, rezignacinė filosofija, kad prieš jėgą nepapūsi.
Atsikvošėję susivienijo ir politikai. Nors E.Klumbys Atkuriamojo Seimo pasitarimuose viešai atleidinėjo nuodėmes B.Genzeliui, visuomenei, susitelkusiai apie Seimo rūmus, reikėjo ko kita. Jai buvo svarbus egzistencinis apsisprendimas.
Iš esmės tai ir buvo Kovo 11-osios kulminacija. Valstybė iš simbolio tapo turiniu ir forma.
Valstybė yra ne tik ta, kuri apie save pasiskelbia, bet ta, kuri ir ginasi. Svarbiausia - ginti
Lietuvos, o ne tik Seimo ar televizijos bokšto stojo ir tie, kurie dabar skelbiami tyliaisiais kolaborantais, liustruotini ir neliustruotini, žmonės, gal sovietiniais metais ir siekę karjeros, bet užtat lemtingu momentu padarę lemtingus sprendimus.
Kiek Lietuvos istorijoje tokių vienybės akimirkų yra buvę? Ar tik ši nebus pati ryškiausia? Kraštas, atsidūręs ant tautinio išnykimo ribos, sukūrė suvienyto taikaus pasipriešinimo modelį, kurio galėtų pavydėti daugelis iš imperijų gniaužtų besivaduojančių tautų.
Tai ypač akivaizdu stebint šalis, likusias Rusijos įtakos zonoje.
Bet iš šio išskirtinio, netgi, sakyčiau, šiek tiek nežemiško, nušvitimo nei politikai, nei naujas ideologijas kuriantys žmonės nepadarė reikiamų išvadų. Seimo nariai vėl grįžo prie tarpusavio
kautynių ir, priėmę keletą Lietuvai fundamentalių sprendimų, psichologiškai pailsę vos vos ištvėrė iki paskutinio posėdžio 1992-ųjų rudenį.
Istorinių sąskaitų buhalteriai vėl sėdo prie archyvų, nukramtytu pieštuku dėliodami paukščiukus, ką reikėtų ištempti pasmerkimui į gatvę. Tos pačios slogios dvasios yra ir prieš dvidešimt metų įvykusio vienijimosi stebuklo išvakarėse skelbiami samprotavimai apie KGB archyvų dėl slaptųjų bendradarbių paviešinimą.
Ar būtent šios dienos yra tokių pareiškimų metas? Gal manoma, kad naujų konfrontacijos formų ieškojimas kelia optimizmą, pagerina nuotaiką?
Esu įsitikinęs - tokių idėjų skelbėjams pats procesas yra neįdomus, svarbu ką nors leptelėti tautai ir atmušti nuo savęs kamuolį.
Vis dėlto tikiu, jog ne visiems Lietuvos žmonėms tas pat, kas ir kada pasakoma, netikiu, kad svarbiausias dalykas yra valstybės biudžeto balansas, o visa kita - tik antstatas, sentimentai ir romantiški paplepėjimai.