Siauruku pukšėdavo pas senelius
Vilniaus muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei režisierius 49 metų Nerijus Petrokas gyvenime vengia dviejų dalykų: aikštingų aktorių ir atviravimo spaudai.
Iki šiol niekad interviu nedalijęs kūrėjas padarė išimtį „Panevėžio rytui“, nes mūsų miestui jaučia ypatingus sentimentus.
Žinomas muzikinių veikalų režisierius Panevėžį vadina romantišku didmiesčiu. Toks mūsų miestas jam atrodė vaikystėje, kai iš Anykščių siauruku pukšėdavo į Aukštaitijos sostinę pas senelius.
Režisierius net jaučiasi šiek tiek panevėžietis, nes mūsų miesto muzikiniame teatre ketvirti metai iš eilės vis pastato po operetę. I.Kalmano „Grafaitė Marica“, P.Abrahamo „Balius Savojoje“, M.Novako „Mafiozas operoje“ ir tik ką buvusi premjera J.S.Bacho „Kavos kantata“ ir Pergolesi „Tarnaitė Ponia“ - tai panevėžiečiam gerai žinomi N.Petroko režisūriniai kūriniai.
Jei ne nelemtoji tremtis
- Kodėl jaučiate tokias dideles simpatijas Aukštaitijos sostinei?
- Čia gyveno seneliai iš tėčio pusės, tad vaikystėje dažnai lankydavausi Panevėžyje. Iš pradžių seneliai gyveno Ūtos kaime, šalia Panevėžio. Kai melioravo vienkiemius, tada išsikėlė į miestą.
Gal ir aš būčiau Panevėžyje gimęs, jei ne tėvų tremtis. Kai tėtį areštavo, mama po širdimi nešiojo broliuką. Po 6,5 metų jie grįžo iš Sibiro į Lietuvą, tada gimiau aš. Tremtiniams tuo metu buvo draudžiama apsigyventi gimtinėje, tad mūsų šeima įsikūrė Anykščiuose. Ten ir įleidome visi šaknis.
- Dėstytojaujate Vilniuje ir Kaune, dirbate Kauno muzikiniame teatre, kol vyksta pastatymai, gyvenate ir Panevėžyje, ir Klaipėdoje - migruojate lyg laisvas paukštis. Tad kurgi jūsų namai?
- Deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniuje, bet šiuo metu šeimos būstas Kaune. Tačiau kad ir kur gyvenčiau ar dirbčiau, save vadinu anykštėnu. Sesuo liko gyventi tėvų namuose, ji tikisi, kad ir aš ten su-grįšiu, kartais primena, kad mano kambariai manęs laukia.
Gražesnės vietovės už Anykščius man nėra. Tėvelis dar gyvas, kai tik turiu progą, namus aplankau.
Įkvėpimas, susiformavusi pasaulėjauta - visa atėję iš gimtųjų Anykščių. Bet dabar Kaunas patogiausias strategiškai, į visas puses daugmaž vienodi atstumai.
Muzika lydi visą giminę
- Ar visa jūsų šeima muzikali?
- Tėtis ir mama jaunystėje lankė muzikos mokyklą, abu dainavimo mokėsi, bet tremtis sugriovė visas jų perspektyvas, gyvenimas pasuko kita vaga, turėjo visai su muzika nesusijusius darbus dirbti, kad šeimą išlaikytų.
Bet muzika iš šeimos gyvenimo niekur nedingo. Turėjome šeimyninį hobį - namų muzikavimą. Kol aš, brolis ir sesuo buvome moksleiviai, mūsų šeima dažnai koncertuodavo. Mamos broliai irgi labai balsingi buvo, kai pradėdavo dainas traukti, prie namų sustodavo praeiviai paklausyti.
Vyresnysis brolis Bronius Klaipėdos fakultete baigė chorvedybą, dabar jis Anykščių muzikos mokyklos pedagogas ir kompozitorius. Jaunesnioji sesuo Diana yra Anykščių kultūros centro direktorė. Tiesa, mama ir darbe buvo gan arti muzikos, ilgus metus dirbo kultūros organizatore.
O tuometėje konservatorijoje įgijau solinio dainavimo specialybę, vėliau Sankt Peterburgo Rimskio-Korsakovo konservatorijoje mokiausi režisūros. Groju fortepijonu, gitara, akordeonu. Mano 2 sūnūs muzikai gabumų turi, bet kol kas viską yra pergalėję kompiuteriai.
Nuo „Suk suk ratelį“
- Tėvai negalėjo tęsti muzikos studijų, tad tikriausiai labai troško, kad jūs, vaikai, jų svajonių keliu pasuktumėte? Ir, ko gero, primygtinai į muzikos mokyklą varė?
- Anaiptol. Vaikystėje buvau gan ligotas, dažnai mane vežiojo pas gydytojus. Dvejų metų sirgau poliomelitu, su širdimi buvo problemų. Net buvo kalbų, kad teks uždarą mokyklą lankyti, ką jau ten kalbėti apie mokymąsi muzikos.
Namie buvo dėdės padovanotas akordeonas, bet tėvai man, mažam ir silpnam, neleido jo liesti. Kol jie būdavo darbe, aš tą instrumentą vis pačiupinėdavau.
Kaimynystėje per tvorą pasiklausydavau, kaip vestuvių muzikantai groja, ir bandydavau akordeonu surinkti tą pačią melodiją. Pradėjau nuo „Suk suk ratelį“ iki valsiukų.
Tėvai kartą užklupo, kad tampau tą didelį ir sunkų instrumentą. Tuo metu pirmokas buvau. Bet aš jiems įrodžiau, kad galiu groti, nors ir nesu stiprus. Tada labai užsimaniau į muzikos mokyklą. Tėvai leido. Gal ir baiminosi dėl mano sveikatos, bet leido.
Labai norėjau į akordeono klasę, bet įkalbėjo rinktis fortepijoną - instrumentų tėvą. Vėliau fortepijonas tapo labai svarbus mano gyvenime.
Gydytojai buvo labai apriboję ir fizinę veiklą, bet aš slapčia namie sportavau į brolį nusižiūrėjęs. O paskui dar ir maudynėmis ėmiau grūdintis, juk prie upės augome. Tereikėjo gatvę pereiti, ir jau vanduo.
Nė vieno iš mūsų nereikėjo skatinti ar versti muzikuoti, taip išėjo savaime, toks buvo mūsų šeimos gyvenimo fonas.
Čia noriu priminti labai liūdną momentą iš nūdienos gyvenimo. Pastaruoju metu, vykdant įvairias taupymo reformas, bandoma naikinti muzikos mokyklas, mažinti galimybę jauniems daigams suvešėti. Tai juk kultūrinio genofondo naikinimas!
Pilietinis mentalitetas neįgyjamas su ekonomikos žiniomis. Žmogui reikia mokytis ir vidinės kultūros, vidinės harmonijos, pajautų, o tai suteikia tik meninis ugdymas. Gaila, kad valstybės politika suka visai kita linkme.
Studijas nulėmė „Dainų dainelė“
- Paminėjote šeimos koncertus. Ar jūs ir buvote ta legendinė anykštėnų šeimyna, kas vasarą linksminusi poilsiautojus ne tik muzikavimu, bet ir literatūriniais vakarais, poezijos skaitymais ir net operų fragmentų dainavimu?
- Mama ilgus metus dirbo „Šilelio“ poilsio namų pavaduotoja kultūrai, jos dėka mes ir patekome į vietinės reikšmės sceną. Visos paauglystės vasaros taip prabėgo. Mūsų nereikėjo įkalbinėti, patys norėjome. Tie koncertai tę-sėsi net ir tuomet, kai buvome studentai, tada, broliui akompanuojant, ir skambėdavo operų fragmentai.
- Gal tie vasaros koncertai pilnoje poilsiautojų salėje ir paskatino stoti į konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija)?
- Manau, pasirinkimui daugiausia įtakos turėjo tuo metu prasidėję „Dainų dainelės“ konkursai, 1978 metais tapau to konkurso laureatu. Iki tol turėjau viziją stoti į aktorinį, bet „Dainų dainelė“ nulėmė.
Ir gulbė virsta suplotu viščiuku
- Pakalbėkime apie kūrybą. Tradiciškai turėčiau dabar paklausti apie įsimintiniausią pastatymą.
- Įsimintiniausias man būna paskutinis darbas. Šiuokart tai yra J.S.Bacho „Kavos kantata“ ir G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“ Panevėžio muzikiniame teatre.
Tą viziją buvau susikūręs prieš 15 metų, bet „padėjęs ant lentynos“. Sakiau sau: kada nors, jei leis aplinkybės.
Iš štai atėjo laikas, viziją pavyko įgyvendinti. Tik neseniai buvo premjera, džiaugiuosi puikia trupe. Muzikinis teatras reikalauja daug platesnio menų tarnystės spektro. Būna, kad sugalvoji fantastiškiausią gulbę, o baisu, kad neišeitų „viščiukas tabaka“.
Darbo santykiai privalo būti be kančios
- O pirmąjį savo sceninį kūrinį ar prisimenate?
- Žinoma! Diplominis spektaklis Kauno muzikiniame teatre „Visos jos tokios“.
Tai buvo jaudinantis visais pojūčiais momentas, savarankiškas pastatymas, kai už viską atsakai pats. Susirenki aktorius, tariesi su dailininkais, scenografais, su techniniu personalu. Netgi gamybinėse dirbtuvėse kūrybinis tvėrimas vyksta.
O dar ir laikas toks buvo, 1990 metai, blokada. Būdavo, išeiname iš teatro po repeticijų, o lėktuvai virš Laisvės alėjos skraido pažeme. Tvyrojo galinga laisvės nuojauta, bombonešiai pikiruoja, o žmonės eina ir šypsosi.
Kartą išėjome papietauti, grįžtame, o teatras apsuptas ginkluotų kareivių. Reikėjo įrodinėti, kad dirbame teatre. Paskutines dienas gyvuojanti sovietų valdžia bijojo manifestantų. O mes tuo metu statėme komediją!
Spektaklis išėjo pakankamai vykęs, žiūrovų buvo pilnas teatras. Tuo metu ir spaudos mažai buvo, bet pastatymas sulaukė žurnalistų dėmesio. Esu išsaugojęs tuometinius atsiliepimus.
- Sunkiausi kūrybiniai momentai būna kada - kūrinio brandinimas mintyse ar jau realus darbas su žmonėmis?
- Sunku gali būti tik technine prasme. Su aktoriais nėra buvę, kad negalėčiau susikalbėti. Pastatyta per 20 spektaklių, ir nė karto nebuvo įtampos su kolektyvu.
Mano metodika - pasitikėti žmogumi. Yra posakis: geras žmogus - ne profesija. Bet man geras žmogus aukščiau profesijos. Aš manau, tik energetiškai švarus kolektyvo bendravimas gali duoti publikai pajusti geriausią rezultatą.
Dar manau, kad posakyje „Per kančias į žvaigždes“ yra daugiau maivymosi ir pozos nei realybės. Nekalbu apie tai, kad reikia dirbti, bet darbo santykiai privalo būti be kančios. Taip pat nepripažįstu žmonių skirstymo pagal rangą, profesiją, socialinę padėtį. Jei vienur žemesnis, tai kitur gal jis už tave vertesnis šimtą kartų.
Jei kada kas nepasiseka, niekad nekaltinu kitų, o tik save: galbūt nemokėjau išaiškinti, perteikti pojūčių.
Žvaigždžių liga - tingiesiems
- Nejau neteko susidurti su aikštingais aktoriais?
- Jei aktoriaus asmeninės savybės netrukdo kuriamam personažui, man irgi netrukdo. Aktorių, kurie sujaukia atmosferą, vengiu.
Itin pasipūtusių ir aikštingų aktorių išvis nekviečiu. Bet jei kas pasiaikštija kartais, žaidimo forma, draugiškai pasišaipome iš tokio bendravimo, ir tiek.
- Jūsų paties ar nebuvo kada palietusi žvaigždžių liga? Gal žvaigždžių dulkės gausiai nusėda jaunuosius aktorius, ar didybės užkratas ėda net muzikos akademijos studentus?
- Niekad nebuvau sužvaigždėjęs. Iš kurgi? Esu uždaras, daugiau mėgstu gyvenimą stebėti iš šono, kūrybinis procesas irgi vyksta tarsi iš šono. Be to, neturiu laiko puikybei, tiek visko nuveikti norisi. Man ir dalinti interviu ne prie širdies.
Žvaigždžių ligos puola, kai žmogus nenori dirbti, o dėmesio baisiai trokšta. Ne pagal nuopelnus. Dar sakyčiau, diagnozuojama liga, kai nebenorima tobulėti.
Stebiu savo mokinius, seku jų kūrybinę karjerą. 20 metų dėstau ir operos katedrai vadovauju, tad galiu daryti išvadą, kad jaunimas labai pasikeitė. Šiandieniniam studentui labiausiai rūpi „kokios mano laisvės ir ką aš galiu?“ Bet labai trūksta supratimo „ką aš privalau?“
Labai sumažėję reiklumo sau. Ambicijos šiais laikais pranoksta talentą. Jaunuomenės intelektas, išprusimas irgi labai sumenkęs, o mums, teatrui, tai svarbu. Juk teatras sukasi apie dvasinį žmonių gyvenimą.
Nėra azartiškas, bet lošti sekasi
- Paminėjote, kad nemėgstate dalyti interviu. Kodėl? Juk jūsų darbo specifika tokia, kad esate nuolat matomas, jūsų kūrybos vaisiai viešai aptarinėjami, tad tarsi savaime suprantama, kad to reikia?
- Ne tik nemėgstu dalyti interviu, bet iki šiol jų ir nedalinau.
Apie kūrybą - prašom, galime kalbėti. Bet asmeninis gyvenimas yra tabu, į jį nenoriu nieko įsileisti, artimuosius įpainioti. Tai tas pasaulis, kuriame galiu pailsėti.
- Ir vis dėlto pasiteirausiu ne apie kūrybą, o apie jūsų laisvalaikį, pomėgius. Be teatro, yra ir kitas gyvenimas, žmonės poilsiauja, vyrai į medžioklę ar žvejybą važiuoja. O jūs ką veikiate atokvėpiu?
- Nei medžioju, nei žvejoju, yra daug gerų būdų kitaip gamtą pažinti. Jei turiu laisvo laiko, kimbu į kūrybinį darbą. Toks užburtas ratas - darbas yra pomėgis.
Kažkaip pasitaiko loterijose keliones išlošti. Neseniai buvau išlošęs kelionę į Maltą, ten jau paviešėjau. Dabar esu išlošęs kelionę į Turkiją, tik nežinau, kada pavyks ištrūkti, gal rudeniui reikės atidėti.
Negalvokite, kad man lošti labai sekasi, nesu lošimams azartiškas, visą azartą scena atima. Dar vieną kartą esu laimėjęs laikrodį. Daugiau jokių įspūdingų laimėjimų nebuvo.
Praverčia anekdotai ne į temą
- Kalbate lyg griežtas dėstytojas. Koks esate savo studentams? Ar labai negailestingas? Per 20 dėstytojavimo metų tikriausiai ir pravardę įgijote?
- Ko gero, pravardės neturiu, bent jau nesu girdėjęs. Aš myliu savo studentus nepriklausomai nuo jų talento ryškumo. Ne aš jiems talentą daviau, ne aš galiu ir kvestionuoti, bet man patinta tą talentą ugdyti.
Nesu griežtas, man studentas - kolega. Dėstau magistrantams, jie brandesni, jau baigę aukštąsias mokyklas. Bendraujame gyvai, dirbu kaip teatre su aktoriais, praktinė disciplina.
Turi pats degti, kad kitus uždegtum. Paskaitas vedu laisva forma, net provokuoju tam tikrą atsipalaidavimą. Visi nori iš pirmo karto gerai padaryti, o tai juos įtempia. Įtampa kausto, neleidžia atsiskleisti. Tada pasakoju anekdotus ne į temą.