Viceministras S.Kondratas: „Vaiko pinigai“ - subtilus šeimos priedermės menkinimas“

„Vien vaikų gimdymas - ar čia demografinė politika? Dabar gimstamumas toks, kad nesantuokinių vaikų gimsta beveik trečdalis. Ar mums svarbu tik, kad vaikai gimtų, ar kad gimtų tokioje šeimoje, kurioje tėvai juo pasirūpins, ir to nereikės imtis valstybei. O jeigu ir bus tų vaikų, bet jei dėl gyvenimo sąlygų užaugę emigruos iš Lietuvos, kas iš to?“ - interviu BNS sakė viceministrė.

S.Kondratas: Labai didelis. Tai sunkmečiu ypatingai išryškėjo. Mūsų socialinei sistemai nekaip sekasi jį įveikti - nepadedame žmonėms išbristi iš skurdo, mes remiame skurdą, o skurdo rėmimas - ne tas pats, kas pagalba išbristi iš jo.

Skurdas nėra ta žmonių būsena, kad jiems reikėtų tik duoti pašalpas, o ne kitokios pagalbos. Juos reikia traukti iš to skurdo. Reikia mąstyti, kaip tai padaryti. Skurdo pašalpomis nepavyks sumažinti, tai tik sušvelnins pasekmes, kas irgi svarbu. Skurdo problema visame pasaulyje buvo visada ir tikriausiai liks visada, bet sumažinti ir sušvelninti jį tikrai privalome stengtis.

BNS:Ar matote kokį būdą, kuriuo galima sėkmingai įveikti šią problemą?

S.Kondratas: Čia ne vien tik socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbas. Lietuvoje dar tai sunkiai suprantama. Pavyzdžiui, regioninė politika yra Vidaus reikalų ministerijos atsakomybė, o regioninė politika labai daug nulemia, jeigu kalbame apie žmonėms suteiktas galimybes užsidirbti, savarankiškai pragyventi. Kur dabar didžiausios problemos? Akmenėje, Ignalinoje - ten, kur turėtų būtų vystoma regioninė ekonomika.

BNS: Ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlys keisti paramos skurstantiems teikimo tvarką?

S.Kondratas: Iki metų pabaigos parengsime Socialinės paramos įstatymo pataisas, kad parama būtų racionaliau dalijama. Taip pat labai norėčiau sumažinti popierizmą - kad ir žmonėms mažiau reiktų su pažymomis ir popieriais lakstyt po įstaigas ir kad nuo socialinių darbuotojų būtų nuimta dalis krūvio. Kai dabar yra sunkmetis, matosi visi sistemos minusai. Daug žmonių, kurie, žmogiškai pažvelgus, atrodo, turėtų gauti paramą, jos negauna dėl kažkokios įstatymo raidės. Bandysime daryti viską, kad ta parama būtų mažiau biurokratiška, labiau atitinkanti žmonių poreikius. Yra dabar ypatingai daug žmonių, kuriems tik laikinai reikia paramos, nes ištiko juos ekonominė nelaimė, neteko darbo.

BNS: Bet yra ir kita kategorija žmonių, kurie tik iš socialinės paramos gyvena.

S.Kondratas: Ir juos dar galima skirstyti į atskiras kategorijas, pavyzdžiui, gyvena iš paramos, bet vis tiek dar kažkur nelegaliai dirba. Juos reikia iš sistemos eliminuoti. Paramą reikia sieti su atsakomybe dalyvauti užimtumo programose, dirbti viešuosius darbus. Kiti žmonės dėl psichologinių problemų, priklausomybių ar socialinių įgūdžių stokos iš pašalpų gyvena. Jie iš kartos į kartą nesugeba patys atsistoti ant kojų. Juos reikia šelpti, bet pradėti ir iš jų reikalauti atsakomybės.

S.Kondratas: Tą jų mąstymą reikia keisti socialinės atskirties mažinimo priemonėmis, pavyzdžiui, kokios buvo taikomos JAV paramos reformose. Tiesioginė parama iš valstybės galėtų būti sąlyginė: ar terminuota, ar mažėjanti. Jeigu darbo birža ir socialinės paramos skyriai mato, kad žmogus juose 10 metų sukinėjasi, reikia galvoti apie paramos pakeitimą paslaugomis ar natūra. Jeigu nedirbantis darbingas žmogus nelanko jam siūlomų kursų, mokymų, nedalyvauja viešuose darbuose, nekelia kvalifikacijos, neieško darbo, jam pašalpa apskritai neturėtų priklausyti.

Būtų galima finansuoti nevyriausybines organizacijas, kad teiktų tokiems pagalbą: duotų pavalgyti ar teiktų įvairias paslaugas. Mes dar tik pradedam įvertinti pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų galimybes tapti partnerėmis kuriant gerovę.

Dabar paramos sistema ne tik neskatina, bet net ir baudžia žmogaus iniciatyvumą užsidirbi - pajamos ima viršyti ribą, kada gali sušelpti valstybė, ir visa parama atimama.

Neturiu iliuzijų, kad politikoje galima kažką greitai padaryti. Pati visuomenė irgi turi kitaip žiūrėti. Į daugelį socialinių klausimų visuomenė jau turi išankstinį nusistatymą. Kad ir dėl ilgalaikių pašalpų gavėjų - didelė visuomenės dalis juos jau yra nurašiusi - atseit, jie jau niekam tikę ir niekam nebus tikę.

S.Kondratas: Argi teisinga nurašyti tokį žmogų, jeigu 10 metų sistema jam tokiam leido būti?

BNS: Galbūt jis pats save nurašo - nesistengia ieškotis geresnio gyvenimo.

S.Kondratas: Daug žmonių tikrai patiki tuo, ką visuomenė apie juos galvoja - kad niekam tikę, nieko neverti, kad negali, nesugeba.

S.Kondratas: Kartais man atrodo, kad norima viską padaryti greitai. Socialinėje sferoje geriau daryti lėtai ir tvariai, negu greitai, kad paskui atėjusi kita valdžia vėl viską aukštyn kojom neapverstų. Jeigu neįtikinsi visuomenės, kad pasirinkta kryptis yra teisinga, jeigu opozicijos neįtikinsi, jeigu nebus bendro sutarimo dėl permainų reikalingumo, darbai bus bergždžiai daryti. Reikia turėti kantrybės. Aš gal laiko turėsiu tik padėti paramos sistemos reformai pagrindus.

BNS: Sakote, kad reikia diskutuoti prieš priimant sprendimus, bet Seimas ruošiasi trečią kartą per trejus metus keisti motinystės pašalpų mokėjimo tvarką.

S.Kondratas: Sunkmetis iškėlė ypatingų iššūkių, reikėjo skubiai stabilizuoti valstybės finansus. Bet jeigu yra pasirinkimas, geriau vengti tokių dalykų. Reikia ir politikų sąmoningumą kelti. Pasigendu, kad žurnalistai reikalautų iš politikų racionalumo. Jie peša tik kontraversijas - juo didesnis nesutarimas - tuo geriau.

BNS: Kokia kryptimi bus įgyvendinama šeimos politika - akcentuojama parama apskritai šeimai ar parama bus siejama su vaikų skaičiumi?

S.Kondratas: Teikiant paramą, turėtų būti atsižvelgta ir į šeimos pajamas ir šeimos narių skaičių. Bet nemanau, kad parama turėtų didėti progresiniu dydžiu su kiekvienu vaiku. Kai statistikai vertina namų ūkio poreikius, neskaičiuoja, kad kiekvienas papildomas šeimos narys tokiu pačiu procentu padidina šeimos išlaidas. Antra vertus, su amžiumi didėja vaiko poreikiai. Bet nebūtinai kiekvienas paskesnis vaikas tampa vienoda finansine našta šeimai. Mokėti dvigubai už du vaikus - ne visuomet pagrįsta.

S.Kondratas: Svarstytina, ar lygiai dvigubai, bet gal ta vienkartinė išmoka gimus vaikui tokia ir galėtų likti. Gi abiem vaikams reikės ir sauskelnių, ir drabužėlių.

BNS: Bet jūs sutinkate, kad už vienu metu gimusius kelis vaikus, pametinukus motinystės išmoka neturi išaugti kelis kartus?

S.Kondratas: Jeigu kalbame apie motinystės išmoką, kuri yra darbo pajamų pakaitalas, jokiu būdu išmoka už dvynukus ar pametinukus neturėtų viršyti algos dydžio.

BNS: Kas jūsų netenkina dar dabartinėje socialinių išmokų skyrimo sistemoje?

S.Kondratas: Viešosios retorikos ir veiksmų nesuderinamumas. Kalbame, kad tėvo vaidmuo šeimoje labai svarbus, bet pagerbiame dažniausiai tik daugiavaikes mamas. Ar tik gimdymas svarbu? Kada paskutinį sykį girdėjot išsireiškimą - daugiavaikis tėvas? Kalbame, kad vaikams reikalingi tėvai, bet įteisiname globą vaikams, kurių tėvai juos palieka ir išvažiuoja į užsienį uždarbiauti, lyg tai būtų tik jų reikalas. O vaikų psichikai, vystymuisi koks poveikis? Ir taip toliau.

S.Kondratas: Kaip ir ankstesni pavyzdžiai, tai subtilus šeimos priedermės menkinimas. Kodėl valstybė moka vaikui, o ne jo šeimai? Tai turi būti integruojama į paramą šeimai. Nuo kada vaikai turi turėti savo pajamas? Ar ne šeimos pareiga išlaikyti vaiką? Valstybės vaidmuo - padėti.

S.Kondratas: Dar diskutuosime su Vyriausybe, Seimo nariais, su visuomene. Dabar vaiko pinigai mokami atsižvelgiant į šeimos pajamas, o iki krizės šios išmokos buvo skiriamos visiems vaikams. Reikia pirma apsispręsti, ar parama šeimai turi būtų universali, ar testuojama. Tada galvoti, kokia ji turi būti - ką palikti iš dabarties, ką keisti, ko atsisakyti. Ydinga turėti daug mažų programėlių, kurios viena su kita nedera.

S.Kondratas: Ji apgailėtina. Tai rodo įvairios apklausos, kaip vaikai jaučiasi, patyčios mokyklose, tyrimai apie smurtą, prievartavimą. Vaikai nėra adekvačiai ugdomi, auklėjami. Matyt, patys suaugę jaučiasi prastai. Nežinau, kieno čia kaltė - šeimos ar mokyklos.

Šeima - pirma vieta, kur vaikas turi išmokti atsakomybės už save, artimo meilės, bendruomeniškumo, kur turi įgyti pasitikėjimą savimi ir būti besąlygiškai mylimas. Kai to nėra, vaikai pasimeta. Jau mokykloje reiktų paauglius mokinti, kas yra šeima, koks tai darbas, kokia šeimos vertė ir reikšmė.

Šeimoms, ypač toms, kurios pergyvena krizes, turėtų būti labiau prieinamos konsultacijos, mediacija, įvairios paslaugos, padedančios susitvarkyti su buitiniais rūpesčiais. O jeigu tėvai visgi nesugeba vaikų tinkamai prižiūrėti, auklėti, ypatingai rizikos šeimose, švietimo sistema turėtų perimti estafetę. Reikia daugiau lopšelių, darželių, dienos centrų. O mokykloje, jeigu mokytojas mato, kad vaikui kažkas blogai, jo žmogiška pareiga - užmegzti su juo dialogą. Negi tai reikia įrašyti į jo pareigybės aprašymą ir už tai papildomai mokėti? Tai liudytų visuomeninio, bendruomeninio jausmo stoką. Sveiko proto stoką.

BNS: Ką manote apie „gyvybės langelius“? Ar tai - geriausia išeitis motinai atsikratyti vaiko, apsaugoti paliekamus vaikus?

S.Kondratas: Tai daroma privačia iniciatyva. Kalbama apie saugią vietą, kur anonimiškai galima palikti naujagimį. Nors ir dabar, jeigu ligoninėje motina palieka vaiką, jei negresia niekas. Jeigu nesaugioje - gresia jos persekiojimas. Tačiau „gyvybės langeliai“ nebūtinai sumažins nužudymų skaičių.

Pamąstykime, kokiomis sąlygomis motina žudo savo naujagimį. Ji jaučia didelį stresą, jos psichika pakrikusi. Jeigu būtų kitaip, ji galėtų ir į kitą saugią vietą vaiką nuvežti, kitką sugalvoti. Gal atskirais atvejais ir padės tokie langeliai, bet vargu ar tai problemos sprendimas.

Vokietijoje, kai buvo langeliai atidaryti, kūdikių nužudymų nesumažėjo, o paliekamų padaugėjo. Japonų patirtis parodė, kad taip atsikratoma neįgalių vaikų. Ar mes to norime - kad padaugėtų anoniminių kūdikių? Nei tas vaikas turės galimybę vėliau sužinoti, kas jo biologiniai tėvai, nei žinoti, ar jis paveldėjęs kokią genetinę ligą, o tai jo teisė. Ar mes norime skatinti motinas atsikratyti vaikų? „Gyvybės langeliai“ - dviprasmiškas dalykas - nieko bloga, nieko gera. Šioje srityje reikia daugiau prevencijos.

BNS: Kokios esate nuomonės apie dabartinę ikimokyklinio ugdymo sistemą? Ar esama planų ją reorganizuoti? Jeigu mama nori į darbą išeiti anksčiau nei vaikui sueina dveji metai, jai tai padaryti sunku - nėra lopšelių.

S.Kondratas: Jau sakiau, kad tikrai reikėtų daugiau lopšelių ir darželių.

S.Kondratas: Štai ir problema. Dar yra viena veiksminga priemonė - močiutės. Čia aš ironizuoju, bet tiesa, kad daug kam šiandien tik tokia išeitis ir prieinama. Galima teikti ir kitokią paramą, pavyzdžiui, per mokesčius, kaip daroma JAV.

BNS: Jūs sutinkate, kad Lietuvoje tokia praktika - parama per mokesčius - prigytų?

S.Kondratas: Būtų efektyviau, nes sumažintų biurokratijos poreikį. Jeigu šeima remiama per mokestinę sistemą, jai nebereikia pažymų rankioti, vaikščioti po paramos skyrius. Dabar mokesčius iš šeimos paimame, per biurokratiją perkošiame ir tai pačiai šeimai grąžiname - jau kaip paramą. Koks čia rėmimas?

S.Kondratas: Tai ne tik mūsų reikalas. Tai reiktų paremti moksliniais tyrimais, derinti su Finansų ministerija, turėtų būti plačiau svarstoma. Kol kas jokių siūlymų nėra.

BNS: O jūs pasiryžusi iškelti šį klausimą, kad jis būtų svarstomas?

S.Kondratas: Savaime aišku, jeigu man atrodys, kad tai teisingas kelias, jeigu atrodys, kad niekaip adekvačiai paramos sistemos negalėsime sutvarkyti vien tik savo jėgomis. Bet mokestinės lengvatos irgi turi minusų.

S.Kondratas: Biurokratija gal ir nesumažėtų, jeigu liktų daug nedirbančių remiamų žmonių. Nes mokestinėmis lengvatomis galime remti tik dirbančius. Ir ne visi sutinka, kad socialinę paramą reiktų teikti per mokesčių sistemą.

BNS: Kaip vertinate tai, kad darbdavys priverstas trejus metus laikyti darbo vietą vaiką auginančiai motinai?

S.Kondratas: Socialinė politika turėtų derėti su ekonomine logika. Darbo santykių lankstumas šeimos politikai turėtų didelę reikšmę. Jeigu darbdavys gali rinktis, ką samdyti - moterį ar vyrą - o dėl moters didesnė rizika ir finansinė našta, jis ras būdų pasirinkti vyrą. Sukurta prielaida diskriminuoti moterį. Dabar ta vieta garantuojama, bet tos garantijos užkelia tokią kainą. Kažin, ar ilgainiui tai moterims į naudą.

S.Kondratas: Taip. Tai neišvengiama, tik laiko klausimas. Bet reiktų ir skatinti sveikatingumą, sudaryti galimybes išeiti į ankstyvą pensiją ir taip toliau.

S.Kondratas: Tai diskriminacija. Negalima moters jai įsidarbinant klausti, kiek ji turi vaikų ir kokio amžiaus. Ir tikrai amžius neturėtų būti kriterijus.

S.Kondratas: Dėl lygių galimybių, dėl diskriminacijos šeiminio statuso ar amžiaus pagrindu - dar labai toli reikia Lietuvoje pažengti.

***

Socialinės apsaugos ir darbo viceministre, kuruojančia bendruomenių, šeimos, vaikų ir jaunimo, piniginės paramos sritis, buvusi premjero Andriaus Kubiliaus patarėja socialiniais klausimais Skirma Kondratas pradėjo dirbti vasario pradžioje. Ji yra Tėvynės Sąjungos narė. S.Kondratas buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėja. Gyvendama JAV, ėjo aukštas pareigas prezidentų R.Reigano bei Dž. Bušo (vyresniojo) vyriausybių administracijose.