Man visada būdavo sunku gavėti. Ne todėl, kad nesugebėčiau išsižadėti vieno ar kito įprasto malonumo. Bet todėl, kad sunkiai suprasdavau pasirengimo Kristaus mirties ir prisikėlimo iškilmėms prasmę. Manau, kad šiandien – supratau. Tiksliau – patyriau.
Atrodo, nieko tokio ypatingo ar nekasdieniško šiandien nenutiko. Tiesiog vėlavau į pamaldas ir labai skubėjau. O beskubėdamas ir keiksnodamas save už nuodėmingumą bei apsileidimą, savęs klausinėjau: kodėl kiekvienas sekmadienis tapo rimta problema? Kodėl sekmadieninės šventosios Mišias tapo mano gyvenime problema Nr. 1? Ir koks, tad, yra šios problemos sprendimas?
Taigi skuboje įbėgau į bažnyčią. Buvau jau gerokai pavėlavęs ir Atgailos aktą sukalbėti su visa bendruomene nebesuspėjau. O be atgailos dalyvavimas šventoje Aukoje yra nederamas. Todėl suklupau ir ėmiau Dievo atsiprašinėti. Širdis nuoširdžiai sugrudo. Taip ir praklūpėjau per likusias šventąsias Mišias. Ne tiek jaučiausi esąs nusidėjėlis; kiek tiesiog gėrėjausi mane užplūdusia dėkingumo Dievui palaima. Aiškiau negu kažkada patyriau priežastį, dėl kurios aš ir esu krikščionis katalikas. Buvau dėkingas Dievui už jo dovanojamą duoną – Viešpaties kūną, kuris buvo ir yra mano vienintelė ir tikroji gyvenimo problema.
Klūpėjau ir garbinau Viešpatį Eucharistijos sakramente. „Mano Dievas ir mano ilgesys“, vis kartojo širdis. Nežinau, kaip perteikti, kaip pasidalinti su jumis šiuo priklausomybės Dievo kūnui įspūdžiu. Protingas tikėjimas manyje visada išpažindavo tikėjimą Dievo kūnu; keliai suklupdavo ir širdis pagarbindavo Dievo tikrai būnančio Švenčiausiajame sakramente asmenį. Tačiau ne visada malonė leidžia patirti palaimingą šio Kūno akivaizdumą. Šį kartą leido.
Troškau duonos – Dievo Kūno. Sielos alkio problema sužydo visu palaimingu akivaizdumu. Sielos akys vėrėsi ir visa būtimi garbinau mano alkį malšinantį Viešpaties Kūną. Skubėjau ir skubu į bažnyčią tik dėl šios dangiškosios manos.
Nejučiomis ėmiau recituoti sekmadieninio gyriaus Dievui 63 psalmę:
„Dieve, tu esi mano Dievas,
tavęs aš ieškau, –
mano gyvastis tavęs ilgisi,
mano kūnas tavęs trokšta, –
kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.
Leisk man pažvelgti į tave šventovėje;
leisk man pamatyti tavo galybę ir garbę!
Tavo ištikima meilė yra man brangesnė už gyvastį,
mano lūpos skelbia tavo šlovę.“ (Ps 63,2-4)
Atrodytų, kaip niekada šios liturginės, įprastai sekmadieniais recituoojamos psalmės žodžiai tapo manajai sielai itin sava giesme. Iš tiesų, ši psalmė tapo slėpinigų šiame pasaulyje Dievo besiilginčios širdies atodūsių pačia raiška.
„Šlovinsiu tave, kol gyvensiu;
tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo.
Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių,
džiaugsmingai giedosiu šlovės giesmes.
Gulėdamas guolyje, tave menu,
per kiaurą naktį mąstau,
kad tu esi mano pagalba,
ir tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo.
Glaudžiuosi prie tavęs,
tavo dešinė mane palaiko.“ (Ps 63,5-9)
Gavėjimo dykumos patirtis yra nuostabi. Žmogaus dykumoje savęs patirtis yra vienintelis visą jo būseną lemiantis troškulys. Ir tai, kas šį troškulį numalšina.
Kas išbuvo sielos dykumoje, tas supranta - mumyse glūdintis dvasinis troškulys išduoda Krikšto sakramentu nulemtą priklausomybę mūsų Dievo Kūnui. Ši Kūno patirtis yra vienintelis mūsų gėrio šaltinis ir vienintelė mūsų gyvenimo problema, kurią skubame spręsti deramu Krikšto gyvenimu.