Taip – aš apie amžiną bambėjimą „ar šv. Valentino diena nenustelbs Vasario 16-sios?”, “ar Helovinas neužgoš Vėlinių?“, ar šventos Kalėdos nevirto komerciniu siautuliu ir „ar leisti prekiauti kebabais Kaziuko mugės metu?“.
Per aštuonerius metus viename svarbiausių pasaulio didmiesčių prisižiūrėjau visko. Į daugiatautį Londoną, šią tautų mišrainę, atvykę naivūs lietuviai, besitikintys išvysti tvidu vilkinčius šerlokus holmsus ir penktos valandos arbatėlę geriančias ponias su perlais, būna nustebinti pirmo sutikto londoniečio, didelė tikimybė, - turbaną dėvinčio sikho oro uosto imigracijos tarnyboje.
Žinoma, praėję Meifeiro ar Čelsio rajono gatvėmis, nuvykę į žalius užmiesčius ar Londoną supančias Siurėjaus ar Vest Sasekso grafystes jie išvys tuos senamadiškai, tradiciškai elegantiškai vilkinčius žmones.
Tačiau nieko nebestebina ir Britanijos sostinės gatvių tautų margumynas, ir šių tautų bene kas mėnesį švenčiamos šventės – Karibų jūros salų karnavalas Noting Hile, Goderrs Gryno Chanuka, indiškasis Divalis, rusų naujieji metai Trafalgaro aikštėje, kinų naujametės eisenos Soho, o kur dar anglosaksiškos tradicijos, virtusios tokiu nepaliaujamu rinkodaros konvejeriu, kad parduotuvėse, pasibaigusios šventės rytą vos nukrausčius lentynas ant jų talpinamos jau naujos prekės – Heloviną iškart keičia Kalėdos, Kalėdas – šv.Valentino dienos raudonis, šį – Velykos ir Motinos diena, tada visi išvyksta vasaros atostogų ir nuo rugsėjo... vėl prasideda pasiruošimas Kalėdoms.
Cikliškumas, įprastinio darbų ritmo sutrukdymas tam, kad magiškai kasmet kartodami religinius ritualus prisiliestume prie dieviškų, amžinų anapusybės dalykų, kad kaskart atmintyje išgyventume svarbias tautos istorijos datas ar, pagaliau, ko čia slėpti, kad kartkartėmis ir gerai prisigertume ir prisišoktume iki nukritimo, patirdami pagonišką pirmapradį genties transą, o per jį - vienovę su gamta, - toks yra švenčių tikslas nuo amžių amžinųjų ir tą jums paliudys kiekvienas antropologas.
Kaip ir tai, kad net ir pačių liūdniausiųjų sukakčių – šermenų, metinių, mirusiųjų atminimo – minėjimas iš esmės teigia nepabaigiamą, kintantį, bet tuo pat metu ir amžiną, gyvybės ciklą.
Valgant, geriant, laužant duoną ir nuliejant vyną; ir nieko nuostabaus, kai net graudžiausių šermenų pradžios ašaras kartais pakeičia linksmesnės kalbos apie gyvenimą ar net „įšilę“ juokeliai jų pabaigoje.
Naujojo Orleano juodieji daro dar geriau – į kapus liūdnomis trelėmis palydėję mirusįjį, jį užkasę, užtrenkia siautulingai linksmą džiazą. Tokia juk ir yra šermenų gelminė prasmė – gyvenimas tęsiasi.
Blogiau, kai visas gyvenimas virsta šermenimis be juokų. Kai pradeda erzinti kiekvienas besijuokiantis, besišypsantis, įsimylėjęs, žvilgančiomis akimis, siaučiantis ar šiaip nekaltai kvailiojantis. Kai bet kokios naujovės – net ir tos, visai neblogos, - sukelia nepaaiškinamą priešiškumo priepuolį.
Kai bet koks kitoniškumas, tarsi raudonas skuduras buliui, įžiebia aklą įsiūtį – kai norisi žydui nukirpti peisus, kinui įstatyti degtukus į akis, elegantišką gėjų – apvilkti „budulio“ treningu, nuskusti ir išmušti jam porą dantų, kad būtų panašesnis į „bachūriuką“, per Valentino dieną uždrausti bučiuotis ir klijuotis raudonomis širdutėmis, per Heloviną – siausti klubuose, o per Kaziuko mugę pernai išleisti – Viešpatie maloningas, vilnietis karalaitis šventasis Kazimieras turbūt karste apsivertė – įsaką, draudžiantį mugėje prekiauti „nelietuviškais patiekalais“.
Viskas, kas tik nekaukši klumpėmis, nėra įvilkta į sulamdytą liną, netrenkia alaus bravoru, neplyšoja armonikomis ir nesmirda karvės šūdu staiga tampa svetima, tuo, su kuo reikia „kovoti“. O elementari tolerancija, kartu su normaliam europiečiui įprasta tarptautine pavardžių ir vietovardžių rašyba, tampa „svetimžodžiu“, kurį žūt būt reikia išrauti su visom šaknim iš vis labiau dirbtinai sterilizuojamos, bet kokius pautus ir gyvybę prarandančios mūsų kalbos.
O kuo tampame mes patys? Ar tik nepanašiais į kokius sektantus kvakerius ar amišus, gyvenančius uždarame kaimelyje, ir vos tik keliuko gale pasirodo „Svetimo“, „Kito“ siluetas, puolančius žegnotis, skambinti varpais ir atkišančius šakes, kad tik apsiginti? Kad tik nepavogtų mūsų brangios it musė gintaro gabalėlyje įkalintos, sustingusios tapatybės ir kad tik neįneštų gyvybės į suakmenėjusių tradicinių fosilijų pasaulį!
Čia, žinoma, pusiau juokais. Net nemanau neigti to, jog puoselėti savo tradicijas, pažinti savo istoriją, gerbti papročius – būtina.
Tik didžiausia bėda, kai visa tai daroma negatyviuoju – draudimų, įsakų, imperatyvų, potvarkių, atsiribojimo, užsisklendimo – būdu. Nes tokio, valdiško, biurokratiško „ochrankinio“ būdo alternatyva – pozityvioji kultūros teigtis – yra kur kas sunkesnė. Juk kur kas sudėtingiau patraukliai, intriguojančiai, plečiant kultūrinį akiratį paminėti Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją – gyva, nesausa dokumentika, ne oficioziniais, o tikrai uždegančiais koncertais, taip, kad būtų įdomu ne tik senam, bet ir jaunam.
Kur kas paprasčiau – siekti draudimais „išvalyti“ nuo švenčių kalendorių aplink šias datas, apkaišyti jas pompastiškais niekam neįdomiais, formaliais vyriausybiniais renginiais, kad jos stūksotų kaip gyvas priekaištas mūsų pačių nuobodumui.
Pozityvioji tradicijos, papročio teigtis – ne drausti, o skatinti pažinti, gilintis, domėtis, - galbūt kaziukiniams „kebabų draudikams“ atskleistų „siurprizą“ – kad Vilnius nuo neatmenamų laikų buvo ne šakėmis nuo svetimųjų atsitvėręs kaimėkas, o atviras, kad ir sunkiai geografiškai pasiekiamas, miestas, kuriame, vis dėl to, kirtosi prekybiniai keliai ir gyveno gausi užsieniečių bendruomenė.
Nekalbant jau apie vietines „mažumas“, kurių „mažumomis“, beje, net nederėtų vadinti, nes jos ir sudarė miesto gyvastį ir esmę. Lietuviai ir lenkai katalikai, žydai, vokiečiai liuteronai ir vietiniai kalvinistai, stačiatikiai, unitai, arijonai ir karaitai, italų menininkai ir teisininkai ispanai – visi paliko mieste savo papročių pėdsakus, o virtuvėje – patiekalų skonius.
Nuo XVII amžiaus miesto savivaldos potvarkiais jiems buvo suteikiama teisė nevaržomai švęsti savo religines šventes, o miesto gatvėse kiaurus metus prekiauta žydiška silke, egzotiškais Rytų prieskoniais, šimtalapiais su aguonomis, vokiškais riestainiais, rūkyta arkliena.
Tai, kad XXI amžiuje šį meniu papildo ant iešmo sunertas gruziniškas šašlykas, į paplotėlį įvyniotas libanietiškas kebabas ar kiniški lakštiniai – veikiau ne „tradicijų išniekinimas“, o priešingai - pati natūraliausia miesto tradicijos tąsa. Ir, nepatikėsite, bet Lašininio ir Kanapinio blaškymasis po Vilnių – visiškas nesusipratimas, nes mieste daugelį amžių Užgavėnių šventės šerdį sudarė pakankamai civilizuoti, su kaimu nieko bendra neturintys, madingi persirengėlių karnavalai su pokylių šokiais, ne tik sklindžiai, bet ir skanutėlės saldžios, uogienėmis įdarytos aliejuje virtos spurgos, o kulminacija ir preliudija Gavėniai tapdavo transcendenciją apmąstanti Pelenų dienos apeigų rimtis.
Kaip religijos būdavo paženklinta ir šventojo Kazimiero diena – su bažnytine procesija, miesto globėjo atvaizdais ir išmoningomis teatralizuotomis studentų eitynėmis, o ne “importiniu” dzūkelių desantu.
Tad tegul Kaziukas būna alsuojančio, gyvo, daugiataučio miesto, o ne į potvarkių dėl primestinio tradicijų saugojimo tramdomuosius marškinius įvilkto į gatves kelioms dienoms importuoto kaimo šventė.
Nes nieko nėra nykiau už šventę, apdėtą mokesčiais ir reglamentais, ir griežtais savivaldybės nurodymais, kaip reikia linksmintis. Šventę, žvelgiančią bukais neva “tradicinių” nulipdytų molinių stabukų-debiliukų žvilgsniais – kai elementaraus, ramunėmis išpaišyto Vilniaus kraštui būdingo molinio ąsočio pienui ar puodynės – nerasi nė su žiburiu, o vilniečiai užsimanę nupirkti vaikučiui tradicinę avinėlio pavidalo molio švilpynę – turės dar gerokai jos paieškoti tarp akriliniais dažais nutepliotos pseudoetnografijos.