„Tai iššūkis ne šalį valdančioms partijoms, o pačiai demokratijai ir jos vertybėms“, – duodamas interviu „Lietuvos rytui“ teigė Kovo 11-osios Akto signataras, socialdemokratų veikėjas Aloyzas Sakalas.
- Ar pritariate D.Grybauskaitei, kad partijas iš politikos arenos turi išstumti nepartiniai veikėjai?
- Aišku, ne. Dar niekas neišrado geresnio būdo laisviems piliečiams valdyti savo valstybę. Demokratija ir partijos – dvi to paties medalio pusės. Šis Vakarų demokratijos principas įtvirtintas ir Konstitucijoje.
Demokratijos pagrindas – partijos ir atvira bei karšta partijų ideologijų, programų ir vertybių konkurencija. Kitas kelias – diktatūra, kurią vykdytų arba vienas asmuo, arba „grupė draugų“ ir „gerų vyrų“, kurie už nieką niekam nebūtų atsakingi.
Vienintelė išeitis iš politikos ir visos valstybės stagnacijos bei krizės – padėtį norintys keisti piliečiai turi pradėti masiškai stoti į partijas ir keisti jas iš vidaus, nes mūsų partijos yra niekingai mažos.
Nepatinka dabartinės partijos – kurkime naujas, tik su aiškia ideologija ir programa. O jei nenori ir naujų, tada protestuok – civilizuotai, masiškai spausk ir gąsdink valdžią. Štai ir viskas.
- Bet prezidentė kalba tai, ką piliečiai ir nori girdėti. Žmonės ją pačią ragino nebijoti diktatūros. Kitkas piliečių jau nebedomina?
- Prezidentė kalba tai, kas kelia jos reitingą. Tai – pagrindinis jos rūpestis. Be to, kam jai kalbėti apie tokius dalykus kaip ideologijos, programos, vertybės, jei ji pati tautos meilės nusipelnė tik tuo, kad šiuos dalykus labai sąmoningai atmetė.
Todėl tautai nekliūva, kad prezidentė iki šiol neturi nei kokios nors savo programos, nei vizijos, kaip spręsti valstybės problemas. Girdime tik padrikus, neva kietus pareiškimus. O realiai prezidentė remia A.Kubiliaus ir konservatorių ekonominę politiką.
Kita vertus, sunku tikėtis kitokio piliečių požiūrio į partijas, ideologijas ir demokratiją, kai partijos visas šias vertybes per šitiek metų pačios pavertė karikatūra. Ką partijos daro su savo rinkimų pažadais ir programomis?
Buvęs mūsų lyderis A.Brazauskas juk atvirai sakydavo, kad po rinkimų tokius niekus kaip pažadai reikia pamiršti. O konservatoriai, prieš rinkimus pateikę net visą „Rusijos sulaikymo strategiją“, kokią dabar užsienio politiką vykdo?
Tad prezidentė tik naudojasi proga pasireklamuoti, užuot pasinaudojusi savo populiarumu padėti piliečiams suvokti, kur slypi problemos ir jų sprendimo būdai.
Pavyzdžiui, valstybės vadovė pagaliau galėtų iškelti iniciatyvą reguliariai perregistruoti visas partijas, realiai tikrinti jų narių skaičių, griežtinti partijų steigimo įstatymus.
- Gal prezidente tapusi valdininkė D.Grybauskaitė nuoširdžiai mano, kad politikoje svarbiausia – brazauskinis „ekonominis realizmas“?
- Taip, A.Brazauskas nuolat kartojo, kad svarbiausia – „geras ūkininkavimas“, „ūkiškas požiūris“, o visokios ideologijos – tik niekai ir „politikavimas“.
Tokio pat socialistinio realizmo doktrinos laikosi ir „moderniu vadybininku“ prisistatantis A.Kubilius, ir D.Grybauskaitė, kuri mėgsta porą dogmų: „kadrai lemia viską“ ir „prezidentė žino geriausiai“.
- Prezidentė kartoja, kad „tikrą demokratiją“ įtvirtins tiesioginiai merų rinkimai. Ar tai rodo, kad ji stiprins puolimą prieš partinę sistemą? Gal net kurs savo judėjimą?
- Tiesioginiai merų rinkimai, aiškiai neapibrėžus mero galių ir jo santykių su taryba, – pavojingas dalykas. O teiginys, kad pats rinkimų mechanizmas savaime „priartins valdžią prie žmogaus“, – tuščias. Atvirkščiai, kyla rimtas pavojus, kad tai dar labiau sustiprins feodalinę vietos karaliukų valdžią, kuri klesti rajonuose.
Bet prezidentei, matyt, labiau rūpi parodyti tautai, kokia ji artima žmonėms, o ne galimus šio žingsnio pavojus.
Tačiau sunku pasakyti, ar savo antipartines kalbas ji bandys paversti kūnu. Juk ir taip ją visi remia, šventai tiki kiekvienu jos žodžiu.