Šalies vadovė buvo sukėlusi tikrą audrą dėl Rusijos prezidento
D.Medvedevo pakvietimo į šias iškilmes. Dar prieštaringiau vertinta
galimybė, kad tokį patį kvietimą gaus Baltarusijos vadovas A.Lukašenka.
Diskusijose susikirto ne vien skirtingi požiūriai. Buvo pagrindo
kalbėti ir apie akivaizdžias diplomatijos klaidas. Pavyzdžiui,
prezidentės viešą pareiškimą, kad ji nori patikrinti, kaip kaimyninių
šalių lyderiai vertina mūsų nepriklausomybę.
Tačiau dabar A.Grybauskaitė, bent jau kurį laiką, tikrai teisėtai galės
jaustis nugalėtoja. Jei vertinsime vien šios dienos rezultatus, iš
pradžių keistoka atrodžiusi jos taktika tiek santykių su Rusija, tiek su
Baltarusija atžvilgiu lyg ir pasiteisino.
Didžiausio ir, mano manymu, Lietuvoje tikrai nepakankamai įvertinto
lūžio sulaukėme iš Baltarusijos. Dar prieš savaitę Lietuvos prokurorai
pranešė, kad kaimyninėje šalyje pagaliau apklaustas vienas pagrindinių
sausio 13-osios žudynių bylos įtariamųjų generolas V.Uschopčikas.
Tai, kokią reikšmę Lietuvai turi ši žinia, geriausiai apibūdino patys
prokurorai. Pasak jų, "atlikti procesiniai veiksmai yra vieni iš
daugelio, be kurių tolesnis tyrimas nėra galimas". Kitaip tariant,
Minsko valia, sausio 13-osios bylos tyrimas vėl pajudėjo iš aklavietės.
Maža to, Lietuvos Generalinė prokuratūra pareiškė, kad gauti apklausos
duomenys "sudaro teisines prielaidas keisti nusikalstamų veikų
kvalifikaciją pagal nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų
taisykles".
O tokiu atveju negaliotų kitiems nusikaltimams taikomas 20 metų senaties
terminas, kuris sueitų kitąmet. Taigi, bent jau šiuo momentu lūžis
tikrai atrodo esminis.
Belieka pridurti, kad visa tai, kas pasiekta, bent jau prezidentūros
užkulisiuose jau senokai kone pažodžiui buvo įvardijama, kaip
pagrindinis santykių su Baltarusija dėl sausio 13-osios bylos tyrimo
tikslas.
Galiu tai net asmeniškai paliudyti. Nors niekam tikriausiai nėra
paslaptis, kad aš niekuomet neslėpiau skeptiškai vertinąs buvusią
prezidentės taktiką Lietuvos Rytų politikos fronte.
Ne mažiau sėkmingai ir, prisipažinsiu, ne mažiau man netikėtai baigėsi
jau minėtas D.Grybauskaitės viešai paskelbtas bandymas sužinoti, kaip
D.Medvedevas vertina mūsų šalies nepriklausomybę.
Tiesa, iš pradžių atsakymas buvo toks, kokio iš Kremliaus pastaraisiais
metais ir galima buvo tikėtis.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai A.Nesterenka iš
esmės pareiškė, kad Kovo 11-osios aktas apskritai yra niekinis. Esą net
1991 metų sausį Lietuva nebuvo niekieno pripažinta. Todėl Lietuvos
valstybė tuo metu teisiškai neegzistavo.
Ir net į pačios Rusijos pasirašytą sutartį, pagal kurią Lietuvos
suverenitetas pripažįstamas remiantis būtent Kovo 11-osios aktu, Maskvai
esą nusispjaut.
D.Grybauskaitė ne tik pati "prarijo" šį bjaurų ir net valstybei
pavojingą įžeidimą. Tą patį padaryti ji, atrodo, privertė ir visą
Lietuvos diplomatiją.
Toks santūrumas susilaukė D.Medvedevo įvertinimo. Tiesa, jis "dėl
anksčiau numatytų tarptautinių įsipareigojimų" į Vilnių, žinoma,
neatvyks. Tačiau oficialus atsakymas į kvietimą buvo netikėtai
geranoriškas.
D.Grybauskaitė sulaukė ne tik sveikinimų Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo dvidešimtmečio proga, bet ir pakvietimo į Maskvą. Ir ne į
gegužės 9-osios paradą, o "jai patogiu metu".
Maža to, pažadėta, kad ir kovo 11-osios minėjime dalyvaus (tuo iš esmės
pripažindamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto reikšmę) ne koks
nors Rusijos ambasados Vilniuje klerkas.
Ši misija teks tikrai aukšto rango pasiuntiniui -- Rusijos ir Lietuvos
tarpvyriausybinės komisijos pirmininkui iš Rusijos pusės, transporto
ministrui I.Levitinui.
Taigi, D.Medvedevas tarsi pabrėžtinai asmeniškai iškuopė tai, ką
Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių kelyje buvo pridergęs
A.Nesterenka. Ir vėl iš esmės pasiūlė pradėti viską nuo švaraus
popieriau lapo.
Bet sumenkinti Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo pareiškimo
svarbą, kaip kai kas bandė daryti Lietuvoje, tikrai nevertėtų.
"Asmeninių iniciatyvų" Rusijos ministerijų klerkai tokiais klausimais
tikrai nesiima.
Galbūt A.Nesterenkos pareiškimas atspindi ne D.Medvedevo, o kitų galios
centrų Maskvoje poziciją. Tačiau jis tikrai nebuvo atsitiktinis. Ir
kažin ar susijęs vien su Lietuvos reikalavimais, kad Rusija atlygintų
bent jau sausio 13-osios aukoms. Nors būtent tokį klausimą A.Nesterenka
tiesiogiai komentavo.
Taigi, net ir džiaugiantis bent kol kas pasiteisinusia D.Grybauskaitės
taktika tiek santykių su Rusija, tiek su Baltarusija lauke, pagrindinis
klausimas išlieka neatsakytas.
Nors ir nesutikčiau, kad tai -- kažkas naujo Lietuvos užsienio
politikoje, D.Grybauskaitės noras gerinti santykius su kaimynais --
tikrai sveikintinas. Tačiau tam būtinas ir toks pat partnerių
pasiryžimas, kurį iki šiol įžvelgti buvo sunku.
Ar dabar padėtis keičiasi? Kol kas galime tik pastebėti, kad tiek
Rusijos, tiek Baltarusijos lyderiai daro sąmoningus reveransus
asmeniškai D.Grybauskaitei.
Jų simboliniai gestai tarsi turi akivaizdžiai patvirtinti, kad Lietuvos
prezidentė pasirinko teisingą kursą. Pavyzdžiui, Baltarusijos prokurorai
apklausė V.Uschopčiką, tačiau neįvykdė tokio pat prašymo dėl
S.Juonienės.
Kodėl? Tikriausiai todėl, kad V.Uschopčiko apklausos labiausiai ir siekė
Lietuvos prezidentūra. O S.Juonienės atsakymai, nors ir ne mažiau
svarbūs, pradžiugintų tikriausiai tik pačius Lietuvos prokurorus.
Toks pasirinktinis Lietuvos prokurorų prašymų vykdymas tikrai
neleidžia kalbėti apie nuoširdų Baltarusijos norą bendradarbiauti šioje
byloje. Tad kas toliau?
Juk vien simbolinių žingsnių dvišaliams santykiams pakeisti tikrai
neužteks. Štai čia ir prasidės tikroji "šachmatų partija". Ir ji
nebūtinai klostysis taip pat sėkmingai.
Beje, su Rusija problemų galima tikėtis daugiau negu su Baltarusija.
Pirmasis įspėjimas -- šią savaitę paskelbtos 191 mln. JAV dolerių
"Gazprom" pretenzijos Lietuvai.
Galima, žinoma, vertinti jas kaip grynai teisinį ginčą tarp "Gazprom"
bei Kauno termofikacinės elektrinės ir "Kauno energijos", kaip bandė
teigti premjeras A.Kubilius.
Bet galima ir nepamiršti, kad Maskva pati neslepia, jog "Gazprom" --
vienas efektyviausių jos energetinių ginklų.
Arba prisiminti, kad Rusijos premjeras V.Putinas neseniai asmeniškai
pasiūlė D.Grybauskaitei padidinti dujų tiekimą Lietuvai. O mūsų šalies
vadovės atsakas buvo akivaizdžiai ne toks, kokio tikėjosi V.Putinas:
Lietuva norėtų mažesnių dujų kainų ir tarpininkų pašalinimo.