Ilgametis Vilniaus dailės akademijos profesorius savo 85 metų sukakties proga sostinės „Akademijos“ galerijoje surengė ne išsamią retrospektyvą, o senesnių ir naujausių kūrinių parodą.
Pirmame aukšte – „Giesmė žirgui“, antrame – kūriniai sakralinėmis temomis. Jie skirti 2005 metais pastatytai Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčiai.
K.Morkūnas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Iš laiko perspektyvos jau turbūt galėtumėte apibrėžti savo kūrybos vietą Lietuvos vitražo peizaže?
- Lietuvių vitražo srityje aš – fenomenas. Mat iš tiesų esu daugiau monumentalistas, kuriantis vitražus.
Aš einu garsiųjų meksikiečių – Davido Siqueiros, Diego Riveros – link. Nešu žanrinę, siužetinę naštą. O dabar Lietuvos vitražas krypsta į dizaino pusę.
Man kolegų darbai patinka, tačiau jaučiuosi gana vienišas. Atsimenu, kai pas mane apsilankė JAV savo vitražo studiją turėjęs Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997 m.).
Aš naudodavau 12-13 spalvų, o jis – pusantro tūkstančio. Tai kitos galimybės. Pas mus nei tokių medžiagų, nei tokių užsakymų nebūdavo.
- Jūsų pirmieji darbai sukurti pokariu. Ar labai varžė kūrybą privalomos ideologinės temos?
- Toks buvo rinkos pageidavimas. Juk pirmuosius darbus darėme parodoms. Ir eksponavome panašiai kaip tapybą. Vitražas – brangus malonumas: nemažai kainuoja medžiagos ir meistrų darbas. Jei niekas nepirks – negalėsi kurti. Vėliau pradėjo atsirasti užsakymai.
- Vitražus buvusios SSRS paviljonams pasaulinėse parodose „Expo '67“ Monrealyje (Kanada) ir „Expo '70“ Osakoje (Japonija) taip pat kūrėte pagal užsakymus?
- Taip, buvo nurodyti ir dydžiai, ir temos. O tose šalyse parodos metu teko gyventi vos ne po pusę metų. Iki šiol sapnuoju, kad vaikštinėju gatvėmis ir svarstau, kaip ką nors nusipirkti, nes nemoku kalbos. Keisti tokie sapnai.
- Kodėl dalį ekspozicijos pavadinote „Giesmė žirgui“, jei jos svarbiausias akcentas – naujas vitražas Seimui Žalgirio mūšio tema.
- Šis darbas buvo sugalvotas prieš ketvirtį amžiaus, kai kūrėme vitražus tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmams. Juk Žalgirio mūšyje lietuviai ne pėsti kovėsi, o žirgais jojo.
Be to, žirgo labai graži plastika. O aš žirgą išmanau. Tikrai ne prasčiau nei žmogų.
- Religinės temos jums irgi nesvetimos, nors esate prisipažinęs, kad išpažinties nesiruošiate eiti.
- Lankausi bažnyčiose, nors tai labiau vaikystės ilgesys – ir pradžios mokykloje, ir gimnazijoje tikybą dėstė. Mes, gimnazistai, ir bažnyčios chore giedojome.
Parodoje kabo vitražų piešiniai, kurie visą vasarą buvo eksponuojami Utenos bažnyčioje. Tikintieji galėjo pasisakyti, ar norėtų tokių vitražų. Iš keturių šimtų balsavusiųjų tik du buvo prieš.
Vėliau kurdamas bažnyčios langams kryžiaus kelio stotis aš netgi improvizavau. Pavyzdžiui, vietoj nuėmimo nuo kryžiaus, vietoj žmonių, traukiančių replėmis vinis iš Kristaus rankų, padariau gražią lietuvišką pietą.
Ir karste jau nieko nebėra: tik šalia pora angelų, pakėlusių rankas. O viršuje citata iš Šv.Rašto: „Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“.
- Solidi sukaktis džiugina ar liūdina?
- Liūdina tik tai, kad pašvęsti susirenka vis mažiau bičiulių. Visada smagu, kai dar yra ir vyresnių kolegų – jie tarsi priedanga, užtvara. O su kiekvienu išėjimu tarsi apsinuogini.
Ypač skaudi tapytojo Algirdo Petrulio netektis. Jis buvo dešimt metų vyresnis, bet mes gražiai sugyvenome. Abiem rūpėjo ne tik menas, bet ir krepšinis. Sirgdavome už „Lietuvos rytą“.
- Kaip pavyksta, sulaukus solidaus amžiaus, ne tik gerai jaustis, bet ir nuolat kurti naujus vitražus?
- Svarbiausia – gyvenimo būdas. Man padeda darbas ir firminė morkūniška kava (su spiritu ir kitais priedais). Juk aš – ne kurortininkas. Visi mano draugai, kurie vasaras leisdavo kurortuose, jau iškritę.
O mes su žmona iš pradžių keliavome su palapinėmis, vėliau kaime pas žmones įsitaisydavome. Dabar jau 25 metus vasaras leidžiu Linkmenyse. Ir ten aš dirbu daugiau nei Vilniuje. Keturis mėnesius. Nuo visko atitrūkęs.
* * *
Nuo Pirčiupių iki Seimo
Vitražistas K.Morkūnas gimė 1924 m. Žiežmariuose. 1946-1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje, 1952 m. baigė Vilniaus dailės instituto S.Ušinskio vadovaujamą vitražo studiją.
Dailės akademijoje dėstė nuo 1965 iki 2009 m. Nuo 1976 m. – profesorius. Parodose dalyvauja nuo 1953 m. Žymiausi darbai – vitražas „Pirčiupiai“ (1961-1962 m.), vitražai monumente sovietiniams kariams Kryžkalnyje (1972 m.) ir IX forto memorialiniame komplekse Kaune (1980 m.).
1978 m. K.Morkūnas sukūrė pirmuosius Seimo rūmų vitražus. 1986 m. menininkas sukūrė vitražą „Saulės mūšis“ Šiaulių kino teatrui „Saulė“.
K.Morkūno vitražai puošė SSRS paviljonus pasaulinėse parodose „Expo `67“ ir „Expo `70“. Pirmoji jų vyko Monrealyje (Kanadoje), o antroji – Osakoje (Japonija). Nepriklausomybės metais K.Morkūnas kūrė vitražus istorinėmis temomis, taip pat religinius – Vilkaviškio, Utenos bažnyčioms.