Lietuvos pilietybę nesėkmingai bandęs susigrąžinti litvakas: „Žydams Lietuva – miręs reikalas”

„Litvakai nebenori turėti jokių reikalų su Lietuva, nes suvokia, kad Lietuvai jų nereikia. Net jeigu antisemitizmas liautųsi, atotrūkis yra per didelis. Žydams Lietuva – miręs reikalas“, - karčių žodžių šaliai, kurioje gimė, augo ir kariuomenėje tarnavo jo senelis, negaili šiuo metu JAV gyvenantis Grantas Gochinas. 

Vieno banko viceprezidentas G.Gochinas daugiau nei penkerius metus mėgino susigrąžinti, jo manymu, teisėtai priklausiusią Lietuvos pilietybę. Jo korespondencijos su Lietuvos ambasada Vašingtone apimtys – įspūdingos: šimtai elektroninių laiškų, faksų ir telefoninių pokalbių.

Kaip matyti iš Lietuvos ambasados Vašingtone darbuotojų, pirmiausia atašė Gabrielės Klimaitės, ir G.Gochino susirašinėjimo, litvako galimybėmis atgauti pilietybę neabejojo net mūsų diplomatai.

„Kaip rodo mano patirtis, jie (Migracijos departamento darbuotojai - aut.past.)paprastai „kankina“ žmogų du tris kartus prieš suteikdami pilietybę… Jums nėra dėl ko baimintis. Aš esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau sulauksime gerų žinių“, - elektroniniuose laiškuose G.Gochiną guodė G.Klimaitė. 

Nepaisant atkaklumo ir sugaišto laiko, Pietų Afrikos Respublikos ir JAV pilietybes jau turinčiam G.Gochinui tapti mūsų šalies piliečiu nepavyko. Lrytas.lt kalbintas vyras įsitikinęs, kad neigiamo sprendimo priežastis – jo tautybė.

„Iš manęs buvo pareikalauta absurdiškų įrodymų ir dokumentų, kokių etniniams lietuviams pateikti nereikia“, - kalbėjo G.Gochinas. 

Jis sako esantis beveik tikras, kad egzistuoja neoficialūs standartai žydų tautybės asmenims, kurie netaikomi etniniams lietuviams.

Įspūdis, kad Lietuvos pareigūnai nėra itin palankūs tam tikroms užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių palikuonių grupėms, susidarė ir su G.Gochinu kelerius metus bendravusiai LR ambasados Vašingtone atašė G.Klimaitei.

2006 m. lapkritį amerikiečiui siųstame elektroniniame laiške ji Lietuvos valdžios požiūrį į pilietybę pavadino „labai labai ksenofobišku“. „Aš manau, kad mažai šaliai, kai žmonės nuolat emigruoja, tai yra tikra savižudybė“, - dėl tais metais priimto Konstitucinio Teismo sprendimo pilietybės klausimu apgailestavo pareigūnė.

„Tačiau teismas buvo abejingas – jie tiesiog pasakė, kad istoriškai šalis visuomet siekė išlaikyti homogenišką visuomenę ir taip ir turėtų likti“, - asmeninės nuomonės neslėpė G.Klimaitė. 

Atstumtas Lietuvos, pasiturintis amerikietis atsigręžė į Afriką – kontinentą, kuris visuomet vertino jo humanitarines pastangas. Už jo veiklą G.Gochinui Togo Respublika yra suteikusi „Aukščiausiojo vado“ titulą. Juo yra pagerbti vos keli Vakarų šalių gyventojai, tarp jų – ir praėjusiais metais miręs JAV popmuzikos karalius Michaelas Jacksonas. 

G.Gochinas tikina, kad jeigu Lietuva nebūtų jo atstūmusi, jis būtų tokias pat pastangas padėjęs dirbdamas mūsų šaliai. Dabar esą jo patirtimi ir finansiniais ištekliais naudojasi JAV, Afrika ir Izraelis.

„Lietuva aiškiai parodė, kad jiems viso to nereikia“, - apgailestavo pašnekovas.

Vyras neigia bet kokius užsieniečiams dažnai metamus kaltinimus esą siekdami Lietuvos pilietybės jis siekia pasipelnyti. Pasak G.Gochino, jo seneliai nevaldė nekilnojamojo turto, į kurį vaikaitis galėtų pretenduoti, jo taip pat nedomina ir politinė karjera.

„Tarp „reikia“ ir „noriu“ yra didelis skirtumas, - lrytas.lt aiškino Los Andžele gyvenantis Pietų Afrikoje gimęs Lietuvos žydų palikuonis. – Man dar vienos pilietybės nereikėjo. Aš jos norėjau. Su seneliu mane siejo labai artimi ryšiai. Norėjau ryšį su Lietuva kaip palikimą perduoti ateities kartoms, tokiu būdu išsaugodamas savo senelio atminimą net ir tada, kai manęs nebebus gyvo“. 

Pašnekovas tikina, kad jis bei kiti litvakais save vadinantys žydai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tenorėjo vieno – atkurti emocinį ryšį su jiems brangia šalimi ir jai padėti.

„Kiekviena lietuvių šeima, kurioje yra emigravusių vaikų ar anūkų, turėtų pasvarstyti, ar jie neturėtų darbo Lietuvoje, jeigu jų valdžia būtų davusi pilietybę tokiems žmonėms kaip aš. Mes buvome nusiteikę labai geranoriškai. Galėjome padėti prikelti ekonomiką, pritraukti investicijas ir paskatinti pramonę. Lietuva išgyvena 20 proc. siekiantį BVP susitraukimą. Lietuviai turėtų suprasti, kad neįsileisdami žmonių, kurie kokiu nors būdu yra kitokie, visų pirma kenkia sau“, - kalbėjo G.Gochinas. 

Kaip pavyzdį jis pateikia JAV, kurių sėkmės priežastis esą yra įvairovė, atvira sistema ir noras priimti įvairios kilmės ir išsilavinimo piliečius.

Be to, jis priminė, kad litvakai yra glaudžiai tarpusavyje susijusi bendruomenė, linkusi į filantropinę veiklą ir visuomet pasisakanti prieš nelygybę bei diskriminaciją.

„Nors litvakai sudarė tik 2 proc. baltųjų populiacijos Pietų Afrikoje, jie sudarė net 50 proc. baltųjų, kovojusių prieš apartheidą“, - pabrėžė G.Gochinas.

Augdamas Pietų Afrikoje, G.Gochinas nuolat girdėjo savo senelio Samuelio Gochino pasakojimus apie Lietuvą. Lietuvoje praleistus metus senelis visuomet prisiminė kaip „auksinius“. Jis anūkui pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje ir tarnybą Nepriklausomos Lietuvos armijoje. G.Gochinas iki šiol turi išlikusią senelio nuotrauką, kurioje šis vilki Lietuvos kario uniformą. 

Lietuvą aplankyti norėjo ir S.Gochino sūnus Haroldas, Granto tėvas, iki šiol tebegyvenantis Pietų Afrikoje. Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, G.Gochino tėvas buvo pernelyg silpnos sveikatos, tad į protėvių žemę 1992 m. Lietuvos armijos kario vaikaitis atvyko vienas. Jis apkeliavo miestus ir miestelius, aplankė giminių kapus ir buvo sužavėtas Lietuva ir jos žmonėmis.

Po to jis šalyje lankėsi dar bent tris kartus. Sužinojęs, kad pagal tuomečius įstatymus jis gali pretenduoti į protėvių šalies pilietybę, jis per Lietuvos Respublikos ambasadą Vašingtone 2004 m. gruodžio 28 d. padavė prašymą, kurį svarstyti turėjo Migracijos departamentas.

G.Gochinas Migracijos departamentui pateikė išrašus iš archyvų apie tai, kad jo seneliui buvo išduotas vidaus pasas ir kad jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau jis archyvuose surado ir departamentui pateikė išrašą iš dr. J.Basanavičiaus Karo ligoninės, kurioje esama įrašų apie ten gydytą S.Gochiną.

Kilus abejonėms, kad S.Gochinas galėjo ir nebūti Lietuvos pilietis, jo vaikaitis pateikė išsamų Lietuvos istorikų išaiškinimą, kad nuotraukoje esantis žmogus, vilkintis Lietuvos kario uniformą, negalėjo būti kitos šalies pilietis. Lietuva, be abejo, užsieniečių nešaukdavo tarnauti ginkluotose pajėgose.

Netrukus jis pateikė raštiškus S.Gochiną atsimenančių žmonių liudijimus, kad toks žmogus tikrai gyveno ir kad G.Gochinas neabejotinai yra jo anūkas.

Tačiau tik kas pusę metų įpareigotas atsakyti Migracijos departamentas ėmė reikalauti vis daugiau įrodymų – ne tiek dėl amerikiečio senelio pilietybės, kiek dėl Granto Gochino ryšio su Samueliu Gochinu.

„Mano prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad galėjo būti du Samueliai Gochinai. Vienas, kuris minimas mano pateiktuose dokumentuose, ir kitas „galimas“ Samuelis Gochinas, kurio egzistavimas nėra įrodytas. Kaip galima manyti, kad tame pačiame kaime galėjo būti du žmonės tokiu pat vardu ir pavarde, ir net jeigu aš esu susijęs su vienu iš jų giminystės ryšiais, aš privalau įrodyti, ar esu susijęs su realiu, ar su įsivaizduojamu žmogumi“, - piktinosi G.Gochinas. 

„Tai tas pats, jeigu kažkas tvirtintų, kad esame apsupti nematomų žmonių ir prašytume įrodyti, kad taip nėra“, - kalbėjo Lietuvos žydų palikuonis.

Pasak jo, dėl to, kad Lietuvos archyvuose nėra išlikęs originalus S.Gochino pasas, tik įrašas, kad toks dokumentas S.Gochinui buvo išduotas, atsakomybę turi prisiimti Lietuva. Karo metais didelė dalis Lietuvos žydų archyvų buvo sunaikinta arba dingo be žinios.

Anot G.Gochino, atidėliodamas sprendimą ir prašydamas vis naujų dokumentų, Migracijos departamentas įžeidė jo senelio atminimą ir jo atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. „Akivaizdu, kad jų tikslai buvo nesąžiningi; jie tyčia ieškojo, kaip atmesti mano prašymą, užuot sąžiningai išnagrinėję mano bylą“, - tvirtino G.Gochinas.

Pasak jo, pats pilietybės prašymo procesas yra „diskriminuojantis”. Pildant anketą, reikalaujama nurodyti ne tik dabartinę asmens pilietybę, bet ir tautybę. LR diplomatai G.Gochinui patarė, kad anketoje jis privalo įrašyti esąs „žydas“, o ne „lietuvis“.

„Judaizmas yra religija, o ne tautybė. Aš tam diplomatui pasakiau, kad esu toks pat lietuvis, kaip ir jis, ir kad man tokia anketa atrodo diskriminuojančiai, tačiau jis patvirtino, kad neturiu kitos išeities tik patvirtinti, kad esu žydas“, - piktinosi pašnekovas.

Jis sakė, kad neoficialiuose pokalbiuose su Lietuvos piliečiais pastarieji tvirtino, jog Lietuvos valdžia suinteresuota išlaikyti „nacionalinę tautos charakteristiką“, be to, baimintasi, kad gavę pilietybę, žydai ims masiškai atsiiminėti prieš karą jų protėviams priklausiusį turtą.

Likus mažiau nei mėnesiui iki 2006 m. priimto Konstitucinio Teismo sprendimo, kuriuo išaiškinta, kad LR pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, G.Gochinas sulaukė neigiamo Migracijos departamento sprendimo. Jo prašymas pilietybei atstatyti atmestas pritrūkus įrodymų, kad S.Gochinas tikrai buvo G.Gochino senelis.

„Sprendimas, kad man atsisakoma grąžinti Lietuvos pilietybę, mane pasiekė maždaug 28 dienas po to, kai taip nutarė Migracijos departamentas. Laikas, per kurį galėjau sprendimą apskųsti – 30 dienų. Kitaip tariant, neturėjau jokios galimybės apeliuoti. Jie įžeidė mano senelio atminimą, elgėsi sus manimi neteisingai, ir jų motyvai atmesti mano prašymą buvo nesąžiningi. Be to, maniau, kad Lietuva yra teisinė valstybė“, - taip savo sprendimą bylinėtis su Migracijos departamentu aiškino G.Gochinas.

Užsienietis nusisamdė advokatu Stasį Šedbarą. JAV pilietis pripažino tuo metu svarstęs išleisti iki 20 tūkst. dolerių tam, kad įrodytų, jog jam priklauso Lietuvos pilietybė. Kol kas jokių apčiuopiamų rezultatų nedavęs bylinėjimasis jam kainavo maždaug 4 tūkst. dolerių. Advokato S.Šedbaro kontora G.Gochinui ne kartą davė suprasti, kad galimybės laimėti bylą nėra.

Pripažinęs, kad nebegali eikvoti tiek daug laiko, G.Gochinas sako vis tiek toliau kovosiantis tiek, kiek jam leis galimybės. Pasak amerikiečio, jį erzina tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas net formaliai nepasiūlė jam atsisakyti JAV ir Pietų Afrikos Respublikos pilietybių mainais į galimybę atstatyti lietuviškąją. „Kas jiems davė teisę automatiškai nuspręsti, kad aš to nepadaryčiau?“ – klausia G.Gochinas.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl litvakas nenuleidžia rankų, yra net ne jo paties pilietybė. Jis siekia, kad teismas patvirtintų, jog jo senelis iš tiesų yra jo senelis. Būtent tai padaryti minėtasis teismas atsisakė 2008 m. vasario 25 d. nutartyje.

„Ta Lietuva, kurioje praleistus jaunystės metus mano senelis vadino „auksiniais“ ir kuri rėmėsi lygybės prieš įstatymą ir tolerancijos vertybėmis, nebeegzistuoja. Todėl nebeturiu didelio noro būti šios visuomenės dalimi. Norėjau sąžiningo teisinio proceso, tačiau jo negavau. Dabar tiesiog noriu, kad teismas pripažintų, jog mano senelis vis dėlto buvo mano senelis, žydas ir Lietuvos pilietis vienu metu. Akivaizdu, kad dabartinėje Lietuvoje būti žydu ir Lietuvos piliečiu tuo pat metu yra neįmanoma“, - sakė investuoti į Lietuvos verslą ar keliauti po šalį daugiau nebenorintis G.Gochinas. 

Kadangi G.Klimaitė ambasadoje Vašingtoje šiuo metu nebedirba, lrytas.lt pakalbino jo paties žodžiais tariant, konsulinį ūkį perėmusį ambasados trečiąjį sekretorių Laimį Rubinską. Pasak pareigūno, jam su G.Gochinu teko bendrauti ne kartą elektroniniu paštu, telefonu bei „gyvai”.

„Savo prašymus jis neretai pateikdavo reiklia ir netgi kategoriška forma. Ambasada suteikia jam visą įmanomą pagalbą ir informaciją pilietybės klausimu, kaip ir bet kuriam kitam besikreipiančiajam“, - pažymėjo L.Rubinskas. 

Jo teigimu, G.Klimaitė nieko specifiško apie G.Gochino atvejį jam neperdavė. Pareigūnas tvirtai įsitikinęs, kad G.Gochino atvejis – niekuo neišskirtinis, ir jo nagrinėjimo eiga bei rezultatai neturi nieko bendro su jo tautybe. Be to, žydai, besikreipiantys dėl Lietuvos pilietybės, ambasadai nėra jokia naujiena.

„Šiuo metu absoliučią daugumą prašymų pilietybei gauti iš Meksikos pateikia ten gyvenantys žydų kilmės meksikiečiai, kurių protėviai pasitraukė iš Lietuvos tarpukariu“, - sakė L.Rubinskas.

Į klausimą, kiek tokių prašymų patenkinama ir kiek atmetama, pareigūnas atsakė, kad ambasada gaunamų prašymų tautiniu pagrindu nerūšiuoja ir „tokios statistikos neveda“.