Būtent taip, išvertus į žmonių kalbą, skamba siūlymas, kad už pirmąją ligos savaitę pašalpą mokėtų darbdavys, o ne „Sodra“.
Kitaip tariant, ji nusiimtų pusę naštos nuo savo pečių, nes Lietuvoje vidutiniškai sergama 14,4 darbo dienos.
Apie tai, kad mokesčiai „Sodrai“ bent už tokį „draudimą“ solidariai būtų mažinami perpus, niekas net neužsimena.
Reformos išminčių logika paprasta: „Sodros“ biudžetą būtina gelbėti, o verslas pinigų turi apsčiai. Tarsi žmonės dabar būtų atleidinėjami tik dėl susikaupusių milijonų pertekliaus įmonių sąskaitose.
Nors ar gali pykti, kai girdi viceministrės A.Morkūnienės postringavimus: savaitę ligos pašalpą priverstas mokėti darbdavys labiau rūpinsis darbuotojų sveikata.
Taigi šalia biurų tikriausiai iškils modernios sporto salės, gamykloje prieš stojant prie konvejerio bus privaloma sveikatinimo mankšta, o kiekvieno prekybos centro patalpose įsikurs vaikų darželis su gydytojomis. Kad susirgus atžalai pardavėjai netektų palikti kasos.
Idėja – nuostabi. Tik realybė kitokia, nes pajudėjus šiai „reformai“ įsidarbinti moteriai, turinčiai vaikų, beveik neliks jokių galimybių. Juk mažyliai neretai serga, o kas norės priimti šlavėją, sekretorę ar buhalterę, kuriai algą reikėtų mokėti už vaiko priežiūrą?
Kita vertus, kai kurie darbdaviai ir dabar kuo puikiausiai rūpinasi savo darbuotojų sveikata.
Pavyzdžiui, kiemsargių. Darbas – gryname ore. Dar ir algos jiems vėluoja kelis mėnesius: kad tik neprisipirktų per daug maisto, nepersivalgytų ir nesiskųstų pilvo skausmais.