Lapkritis, skystuose miglos tinkluose gelsvuoja nulieti iš vaško medžiai. Seni, išlikę nuo pat kapinių įkūrimo pradžios kapai primena namus, kuriuose niekas seniai nesilankė. Vienas iš didžiausių tokių milžiniškų kapinių privalumų – čia sutiksi nedaug žmonių. O jeigu ir sutinki, ne visada aišku, kokios jis kondicijos. Eini, matai, sėdi senučiukė ponia ant suolelio, prieini arčiau – nieko, tik nežinomo sparno pėdsakas ant drėgno paviršiaus.
- Negaliu įsivaizduot savęs mirusio, - sakau Klaudijai.
- Ką turi galvoje?
- To nėra mano patirtyje, išgyvenimų, net nuojautų atmintyje, galiu lyginti mirtį tik su miegu, bet tai manęs netenkina. Ir ne tik dėl to, kad tai sustabarėjusi klišė. Mirtis turėtų būti kažkas daugiau, tai tiesiog yra kažkas daugiau, kas už vaizduotės, apsritai už sąmonės ir pasąmonės ribų. Galbūt mano pasąmonė turi informacijos, galbūt baimė, liga, išsekimas yra tam tikri mirties prieangiai, tačiau miręs nejausiu net baimės. Nejausiu tokia prasme, kokią mums suteikia kaip tik mūsų kūno, gyvo kūno galimybės.
- Aš galiu, - ramiai sako Klaudija ir ilgais kibiais pirštais ima suktis suktinę.
- Normalias cigaretes pakeisti suktinėmis – savęs apgaudinėjimas, - sakau Klaudijai. – Tu vis tiek surūkai nė kiek nemažiau, nei įprastų cigarečių. Logika tokia – aš suku suktines, vadinasi, rūkau mažiau, kadangi šis procesas atima laiko ir panašiai. Bet tu gali jas sukti dažniau, nei kitas rūko eilines cigaretes. Nors ritualas, matyt, turi prasmės. Visi ritualai daugiau ar mažiau yra savęs apgaudinėjimas, todėl ir prasmingi.
Nutylu, nes nežinau, kodėl staiga prabilau apie cigaretes. Prieš keletą metų mečiau rūkyt, matyt, mano buityje trūksta prasmingų ritualų.
Klaudija suka suktinę, užsiėmusi. Apdoroja gautą informaciją. Šiek tiek panaši į didelį juodą paukštį. Visi filologai į juos panašūs. O gal atvirkščiai.
Stovim prie koplytėlės, ant kurios didelėm raidėm parašyta „Engel“. Milžiniška angelo figūra įsiręžusi velka žemės dulkes į dangų. Ir taip pusantro šimto metų. Po jo sparnais prisiglaudusi visa šeima, kelios kartos. Puiki pavardė mirusiam žmogui. Gera ir gyvam.
- Kai buvau nėščia, kai gimdžiau, - sako Klaudija. - Ši patirtis man suteikia galimybę pajusti, ką reiškia būti mirusiu, žinau, ką reiškia būti Kitu.
Tyliu, nes nieko negaliu pasakyti apie nėštumo ir gimdymo patirtis. Ir būti kitu neturiu didelės patirties. Galiu įsijaust į kuriamo personažo gyvenimą, bet tai tik mano sąmonės šešėlis, tai nė velnio ne Kitas.
Gimimas ir mirtis yra visiškai priešingi savo fizine išraiška, keliamų emocijų atžvilgiu, tačiau iš tiesų be galo panašūs būsenos prasme – visiška bejėgystė. Nežinomybė.
Kalbėt apie mirtį nepadoru. Ypač, kai toks puikus gyvenimas, kai yra internetas, skaitmeninė televizija, „The Killers“ ir „Lady Gaga“. Bet mirtis slenka kaip smėlis, nepaisydama mūsų atsikalbinėjimų, pasiekimų, socialinio statuso ir nuopelnų ar aistringo noro gyventi. Ji egzistuoja apsimetusi gyvenimu, jos vardas – ir tai įdomiausias paradoksas – ateitis. Ateitis, apie kurią mes įpratę taip pakiliai, su viltimi kalbėti.
Sociologas Goeffrey Goreris yra aprašęs, kaip XX amžiaus viduryje Anglijoje pasikeitė visuomenės laikysena mirusiojo atžvilgiu. Anot jo, gedulas buvo uždraustas. Vienas dalykas, anglai seniai praktikuoja kremavimą – tokiu būdu išvengiama mirusiųjų kulto ir kapinių lankymo. Kitas – atsiranda naujos bendravimo taisyklės: skausmą dėl netekties reikia slėpti, o ne stimuliuoti, kaip tai buvo daroma, pavyzdžiui, XIX amžiuje.
Lietuva, kaip ir visose srityse, taip ir mirties sektoriuje atsilieka pusšimtį metų. Akivaizdu, dabar ir mūsų santykis su mirusiaisiais pasikeitė. Keista, bet tas santykis pasidarė itin komercinis.
Taip, viena vertus, gedulo mes taip pat beveik nebepraktikuojame. Retai pamatysi vyrą su juodos medžiagos juostele švarko atlape ar moterį, vilkinčią juodais drabužiais, dar daugiau – ryšinčią juodą skarelę. Prieš dvidešimt metų tai dar buvo normalu, dabar – išimtys. Na, nebent mažuose miesteliuose, kaimeliuose. Bet žmogus, kalbantis apie mirtį, ypač apie savo artimojo mirtį, apie gedulą, netekties skausmą, jau tampa panašus į žmogų, kalbantį nešvankybes. Prieš keletą dešimtmečių taip atrodė žmogus, viešai mėginantis prabilti apie seksą. Susikeitė vietomis dvi priešingybės.
Atsiskyrė ir du mirties suvokimai: viena vertus, mirtis suvokiama kaip pramoga. Kinas, televizija, knygos mirtį naudoja kaip dekoracijų, stilistikos elementus. Ko gero, tai iš didelio narcisizmo, iš didelės meilės gyvenimui – noras subanalinti, noras demitologizuoti mirtį, atimti iš jos galią ir rūstybę.
Kita - Lietuvoje mirtis tampa verslu. (Turiu galvoje ne paslaugų sferą, nes čia visada buvo verslas). Nebe tik ritualinių paslaugų specialistai, bet ir kiekvienas pilietis į savo artimojo mirtį žiūri kaip į galimybę užsidirbti.
Gydytojai apimti siaubo, jie jau bijo atlikti savo profesinę pareigą: neduokdie pacientas numirs, iš karto bus paduotas ieškinys į teismą: tu sugadinai mano daiktą, tu turi už tai sumokėti. Artimo meilė Lietuvoje įgavo konkrečią piniginę išraišką. Kiek vertinate savo vaiko mirtį? – Trys milijonai. Ne, tegul būna penki. O dar geriau – dešimt, nes juk dar ir moralinė žala, laidotuvių suknelė daug kainavo ir benzino sąnaudos.
Baisus lūžis lietuvio sąmonėje. Jeigu neišeina užsidirbti per teismus, galima parduoti savo istoriją bent jau spaudai. Jeigu ne už pinigus (tiesą sakant, vargu, ar tiems savo gedulą iš TV ekrano ar laikraščio puslapiuose smulkiai išpasakojantiems personažams kas nors moka), tai bent jau už moralinę satisfakciją.
Ar mes mirties akivaizdoje turėtume elgtis kaip nors kitaip? Ne. Mes elgiamės taip, kaip visi. Kaip ir dera žmogui, nes jis pats kuria taisykles. Protingas, kvailas, absurdiškas. Vis dėlto būtų gerai suvokti savo elgesio priežastis ir pasekmes.
Lengvai gaunamos bankų paskolos, išperkamosios nuomos, nesunkiai pasiekiami kone visi planetos kampeliai, internetas, mobilusis telefonas, TV mus taip greitai atkirto nuo didžiosios transcendentinės tradicijos. Taip lengvai lietuvis užmiršo, kad egzistuoja ne tik kūnas. Kad jis be galo netvarus ir laikinas. Ir jokia draudimo kompanija, joks bankas, jokia vyriausybė to negali pakeisti. Galima dėl visko kaltinti Dievą, bet paduoti į teismą Gamtą jau būtų absurdas. Perdėtas kūniškumas ir yra pagrindinė priežastis, kad Lietuva darosi tokia nepatraukli gyventi, tokia lėkšta, kalbanti tik apie pinigus, tik apie ekonomiką. Mūsų kino teatruose pradėtas rodyti 3D formatas, o tikrovėje viskas tapo be galo plokščia. Viena vienintelė banaliausia dimensija. Nei proto, nei dvasios, nei krislo sąmoningumo. Mąstymas čia ignoruojamas kaip nuobodi nešvankybė, jausmai muilo, o tikslai – šaukšto formos. Tai panašu į merdėjimą. Ir ne vieno žmogaus, bet visos tautos.
- Ar tu norėtum mirusi išgirsti žodžius: „Dabar tu patiri tai, kas vadinama mirtimi, bet tu ne vienintelis iškeliauji. Taip lemta visiems, tad negeisk šio gyvenimo, atmesk prieraišumą. Nors ir geisi, būsi prisirišęs, šiame pasaulyje likti nebegali, taigi geismas ir prieraišumas tik vers toliau klaidžioti sansaroje“? – klausiu Klaudijos. Man labai patinka tibetiečių pamokymai numirėliams. Su iškeliaujančiu žmogum jie bendrauja kaip treneris su sportininku – pataria, pamoko, padrąsina.
Klaudija nieko nesako. Vėl suka suktinę. Apdoros informaciją ir pasakys. Ką nors protingo ir tikslaus.
Einam su Klaudija tuščia kapinių alėja, drėgni antkapiai spindi drumstoje priešpiečio šviesoje - netikri perlai būties vandenyno dugne. Mes žingsniuojame pačiu žmoniškosios egzistencijos dugnu, čia baigiasi visi keliai.