Į atsakomybės nusimetimą nuo savęs pažvelkime kiek platesniame kontekste: mes linkę manyti, kad esame priklausomi nuo genų, auklėjimo, visuomenės, valdžios, galiausiai – nuo aklo likimo, žvaigždžių išsidėstymo, Dzeuso ir kuo mažiau – nuo savęs.
„Žmogus turi erdvės laisvai apsispręsti ne tik biologinio ar psichologinio, bet ir socialinio likimo akivaizdoje“, – mano naujos psichologijos krypties – logoterapijos arba egzistencinės analizės – kūrėjas Viktoras Franklis.
Pasaulinio garso psichiatras ir 29 universitetų garbės daktaras V.Franklis (1905–1997) laikomas viena ryškiausių asmenybių šalia Sigmundo Freudo ir Alfredo Adlerio. Beje, būtent juos V.Franklis kritikavo dėl jų susikoncentravimo į individo apspęstumą, o ne į žmogaus galią laisvai ir atsakingai kurti savo gyvenimą – prasmingam gyvenimui kurti panaudojant visus gyvenimo iššūkius, negandas, geras ir blogas situacijas, galimybes.
Šis gilus humanistas, patyręs koncentracijos stovyklos siaubą, tiek savo asmenine patirtimi joje, tiek dirbdamas su pacientais sukaupė nedviprasmiškų duomenų: žmogus prasmingai gyvendamas kuria savo likimą.
Buvęs Vienos universiteto psichiatrijos ir neorologijos profesorius, 32 knygų autorius V.Franklis teigia, kad žmogaus visapusiškai psichiškai sveikam būviui esminį poveikį daro prasmės pojūtis, prasmės motyvacija padeda išgyti ir sunkiems ligoniams. „Biologinis likimas – tai medžiaga žmogaus laisvei“, – rašo V.Franklis knygoje „Sielogyda: gydytojo rūpestis siela“.
V.Franklis aptaria savo, kaip gydytojo, patirtį, kad užsispyrimas įveikti nelemtą biologinę kliūtį tampa didžiuliu laimėjimu. Vienas žmogus dar motinos įsčiose persirgo smegenų liga, visos keturios galūnės buvo iš dalies paralyžiuotos, jis galėjo judėti tik vežimėliu, aplinkinių buvo laikomas protiškai atsilikusiu, augo kaip beraštis.
Padedamas specialistų tas vaikas ne tik išmoko skaityti, bet pasiekė aukščiausią išsilavinimą tose srityse, kurios jį ypač domino. Žymūs mokslininkai ir universitetų profesoriai varžėsi dėl garbės būti jo privačiais mokytojais. Namuose jis įkūrė literatūrinį saloną, čia keletą kartų per savaitę rinkdavosi draugija, kurios patraukliausia asmenybė buvo jis pats.
„Tačiau koks asmeninis nuopelnas yra jo gyvenimas, kokiu pavyzdžiu jis galėtų būti mūsų ligoniams, dažniausiai startuojantiems kur kas lengvesnėmis aplinkybėmis už šį žmogų, kuris, jei būtų gyvenęs kaip nulemta, ir šiandien vegetuotų kokioje nors psichiatrinėje ligoninėje, kol ten pakratytų kojas“, – rašo V.Franklis.
Tokių pavyzdžių tikriausiai žinome ir mes iš savo aplinkos: vieni turėdami geras gyvenimo sąlygas žudosi, serga depresija, yra nelaimingi, kiti – net savo minusus, atrodo, beviltiškas situacijas panaudoja teigiamoms galimybėms susikurti.
Niekas nepaneigs, kad kiekvienas savo genuose atsineša tam tikrą paveldą, auklėjimas daro ženklų poveikį, aplinka, kurioje gyvename, taip pat bando paveikti ir suformuoti pagal bendras klišes, tačiau žmogus tuo ir skiriasi nuo šiaip biologinės būtybės, kad turi laisvą dvasią, savimonę ir gebėjimą apsispręsti pats kurti savo gyvenimą, o nebūti genų, auklėjimo ir aplinkos auka.
„Tik negyvos žuvys plaukia pasroviui“, – sako liaudis. Žmogus, Dievo kūrinys, neretai tiesiog privalo plaukti prieš srovę, jei nori tikrai išpildyti žmogaus pašaukimą. „Persiorientavimas susijęs su procesais, kuriuos vadiname auklėjimu, perauklėjimu, saviaukla, taip pat su psichoterapija plačiausia šio žodžio reikšme ir su tokiu fenomenu, kaip religinis atsivertimas“, – teigia prasmės terapijos autorius V.Franklis.
Žmogus paveldi ne tik ligas, bet ir gebėjimą jas pergalėti
Pateiksiu vieną konkretų pavyzdį, kurio patirčiai apibūdinti reikėtų ir atskiro straipsnio, – prancūzą Timą Guenard'ą, kuris jau 2 kartus lankėsi Lietuvoje ir dalijosi savo asmeninio gyvenimo sukrečiančia ir pamokančia patirtimi.
Jis buvo alkoholiko sūnus. Kai Timui buvo 3 metai, jį paliko motina – ji sūnų pakelėje tiesiog pririšo prie elektros stulpo. Vėliau vaikas buvo taip sumuštas tėvo, kad 2 metus pragulėjo prikaustytas prie lovos ligoninėje. Vėliau jis tapo gaujos vadeiva, atsidūrė kolonijoje. Svajodamas, kaip užmuš savo tėvą dėl patirtų skriaudų, kiekviename bokso ringe savo priešininke matė nokautuotą tėvą – ši motyvacija skatino bokso pergalėms.
Dabar savo virsmo patirtimi – atsisakęs slapto noro bokso ringe nužudyti savo tėvą – akmenkalys ir bitininkas T.Guenard'as dalijasi su daugybe žmonių. „Širdis tapo mano ringu. Kiekviename iš mūsų vyksta meilės kova. Mokyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstančius jaunų žmonių. Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginimą, kurį išmokau iš gyvenimo – mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti“, – prisiminimų knygoje „Stipriau už neapykantą“ rašo T.Guenard'as.
Timas sako, kad mėšlas gali tapti trąša, jei keičiame savo vidines nuostatas, pradedame dirbti su savimi. Paskutinį žodį lemia ne genai, nėštumo mėnesiai, pirmieji kūdikystės ar vaikystės metai, o pati dvasinė būtybė – žmogus, jo laisvas ir atsakingas pasirinkimas. Šiame apsisprendimų kelyje jam padeda Dievas, vadinamas Meile.
Sukūręs gražią šeimą ir užauginęs 4 vaikus bitininkas dalijasi: „Aplink mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas sutvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likimo melodiją, savo genetinio kodo perduodamus nekintamus įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo elgesio. Žmogus gali. Žmogus yra laisvas. Žmogus laisvai gali pakreipti savo lemtį geriausio arba blogiausio link. Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį likimui. Priverčiau meluoti genetiką“.
Svarbu žmogų priimti tokį, koks jis yra, kad asmuo jaustųsi mylimas, saugus, turintis potencialo keistis, vertinamas, jei net nepasiseks pasikeisti. Tačiau tai tik dalis tiesos. Žmogus gali keistis, tobulėti. Ne tik gali, bet ir turi.
Logoterapijos pasirinkta Goethe's maksima apie tai ir kalba: „Priimdami žmogų, koks jis yra, padarome jį blogesnį; priimdami tokį, koks turi būti, padarome tuo, kuo jis gali tapti“.