Pavyzdžiui, aiškinamės, iš kur einame, kur einame, kokiu greičiu reikėtų eiti ir ką reikėtų neštis, kurioje vietoje esame.
Laikrodis Arkikatedros aikštėje tuojau išmuš trečiojo Nepriklausomybės dešimtmečio pradžią, bet ne visų lietuvių smegenų pusrutuliai iki šiol sutaria, kas buvo ta sovietinė totalitarinė okupacija.
Svetimas absoliutus blogis, pažeidęs mus iš pamatų, kurį reikia kuo ryžtingiau atmesti?
Ar neatskiriama mūsų visų gyvenimo ir net valstybingumo istorijos dalis, su kuria reikėtų pagaliau susitaikyti?
Tačiau šis ginčas – tik smulkmena. Juk jau trečią mėnesį skaičiuojame trečiąjį tūkstantmetį, o šia proga įsiplieskusi žodžių kova dėl žmogžudystės, įvykdytos prieš tūkstantį metų, nė nežada nuslopti.
Kas tikrasis herojus, su kuriuo pirmiausia turi tapatintis Lietuva: vargšas pagonių nugalabytas krikščionybės nešėjas Brunonas Kverfurtietis ar jam galvą nurėžęs kunigaikštukas Zebedenas?
Buvusios Europos kultūros sostinės taryba pernai nusprendė pagerbti velionį misionierių, jo vardu pavadindama Vilniaus gatvę. Šiemet ta pati taryba bendru sutarimu kitą sostinės gatvę pakrikštijo misionieriaus žudiko vardu.
Pastarasis sprendimas sukėlė net paties dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio ir pagrindinės valdančiosios partijos tarybos pyktį: „Tai su kuo mes – su krikščioniškąja Europa ar su laukiniais galvažudžiais pagonimis?“
O sostinės galvos ginasi: „Mes – su geltonkase Lietuva, kurią nuo okupantų ir agresorių brunonų visada apgins šaunuoliai zebedenai!“
Kaip ten vadinasi tas negalavimas, kai žmogaus asmenybė susidvejina? Bet kokiu atveju šventiniai ligos paūmėjimai rodo, kad sergame.