Lrytas.lt skaitytojams pateikiame V.Landsbergio sveikinimo kalbą:
„Minime dar vieno Lietuvos išsivadavimo dvidešimtmetį. Tada šioje žemėje įvyko didelių, tarptautinės reikšmės dalykų. Tačiau kas buvo nepaprasta, tikrai nebuvo paprasta.
Žmonės, kurie nuo 1988 m. vasaros susivienijo į Lietuvos Sąjūdį ir tvirtai, girdimai prabilo apie žmogaus ir tautų teises, tad ir teisę turėti savo tėvynę, daug kur buvo laikomi svajotojais. Kai kada – pavojingais svajotojais. Tik jų radosi pernelyg daug visus ištremti kur nors prie Ledjūrio arba uždaryti psichiatrijos kalėjimuose. Pasiūla viršijo valdžios galimybes. Ir kalėjimo viršininkas buvo nusilpęs, vien rūpinosi, kaip čia išsaugojus nors dalį režimo. Todėl skelbė kalėjimo reformą, o svajotojų Sąjūdis paskelbė, kad kalėjimo, jeigu piliečiai jo nenori, išvis neturi būti. Tesiplėtoja perestroika iki galo. Už jūsų ir mūsų laisvę!
Laisvės ir brolybės ilgesys. Čia buvo slaptoji versmė, gelmių šaltinis, kuris veržėsi į šviesą, kad atnaujintų žemės veidą. Negęstantis noras gyventi, galime ir taip suvokti, įvardyti. Mat ir tada suvokėme, kad nelaisvė, jei dar užsitęstų, reikš Lietuvos agoniją. Broliška latvių tauta jau buvo verčiama mažuma savo žemėje. Atkirsti nuo laisvojo pasaulio, atrasdami sovietijoj nelaisvės draugų, betgi išgirsdavome ir tokių vieno kito svečio pastebėjimų: Lietuva graži šalis, tik joje per daug lietuvių... Dar stipriau buvo pasakęs totalitarinės ideologijos viršininkas iš Maskvos: „nebijokit, Lietuva išliks, tačiau be lietuvių“. Tam reikėjo mus pakeisti, ir programa buvo vykdoma. Bet šalis ir žmonės vis dar norėjo gyventi.
Lietuva visais laikais gynė laisvę, sukildavo už laisvę. Tad ir dar kartą, po penkiasdešimties metų smurtinės neteisybės, atrodytų, viena ir nedidelė dideliame pavergtųjų tautų būryje, – bet ir ne viena, o ištiesusi rankas kaimynams, - Lietuva ėjo į Kovo 11-ąją.
Tame kelyje būta pačių svarbiausių krypties ženklų, reikėjo juos atpažinti.
Pirmiausia reikėjo atmesti melą. Po to – atmesti baimę. Ir atmesti netikėjimą, kad tiesa ir geroji valia šiame gendančiame pasaulyje dar turi vertę, dar gali laimėti. Gali, jei atmetame melą ir baimę, - toks buvo Sąjūdžio ir Lietuvos atsakymas. Ir milijonai žmonių, pasirašydami masines Sąjūdžio peticijas ir išeidami į Baltijos kelią, - neregėtą gyvų širdžių grandinę nuo Vilniaus iki Talino – pareiškė: mes galim! Mes būsim laisvi ir kursim savo gyvenimą, renkam savo tikrus atstovus, darom suverenų konstitucinį sprendimą. Tai įvyko prieš dvidešimt metų.
Pasaulio šalių atsiliepimai – nuostabiai įdomūs. Dabar priminsiu paskutinį Kovo 11-osios dokumentą, po visų Aktų ir deklaracijų, Aukščiausiosios Tarybos Kreipimąsi į pasaulio tautas.
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.
Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį.
Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės.“
Pirmiausiai, dar tą pačią dieną, nors buvo sekmadienis ir Vilniuje jau naktis, bet už vandenyno – dar ne, atsiliepė Jungtinės Valstijos. Jų Baltieji Rūmai spaudos sekretoriaus pareiškimu paragino Sovietų vyriausybę „gerbti Lietuvos piliečių valią“ ir pradėti „nedelsiamas konstruktyvias derybas su Lietuvos valdžia“. Išspręsti klausimą taikingai esąs „abipusis Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir ESBK šalių interesas“. Šiukštu jokio smurto!
Pastebėkim: „nedelsiamos“, tai yra, ne kada nors ateities miglose, ir „konstruktyvios derybos“, taipgi ne miglas pučiant kaip dažnai būna. Ir Sovietų Sąjungai gerbiant Lietuvos piliečių valią, kaip ją gerbia Jungtinės Valstijos, adresuodamos šiame pareiškime kelis žodžius ir Lietuvos valdžiai.
Išaušo rytas, ir išgirdome Europos didžiosios valstybės balsą iš Paryžiaus: „Prancūzija pageidauja, kad nauji santykiai būtų nustatyti derybomis tarp SSRS ir Lietuvos“.
Taip, nauji santykiai, ne tokie, kurie buvo ligi Kovo 11-osios, ir nustatytini derybomis tarp aiškiai įvardytų dviejų valstybių, nes Lietuvos aneksijos, kaip pabrėžiama tame oficialiame Užsienio reikalų ministerijos pranešime, „Prancūzija niekada nepripažino“.
Kovo 12-ąją Lietuvą remiančias rezoliucijas priėmė Islandijos ir Kanados parlamentai, telegramą iš Gdansko Vytautui Landsbergiui atsiuntė Lechas Walęsa, tuoj pat ir iš Prahos atėjo Čekoslovakijos prezidento Vaclavo Havelo laiškas. O Lenkijos Respublikos Senatas kovo 16-ąją atsiliepdamas į pasaulio tautoms skirtą mūsų Kreipimąsi vienbalsiai priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos“, džiaugsmingai sveikindamas „permainas broliškos šalies gyvenime“.
Sekė po poros dienų Vilniuje gautas, deja, ne toks broliškas SSRS vadovo M. Gorbačiovo laiškas Vytautui Landsbergiui su reikalavimu per tris dienas pranešti, kaip realizuojamas reikalavimas imtis priemonių, „kad įstatymas ir teisėtvarka Respublikos teritorijoje nebūtų pažeisti“. Tarp visų ir vėlesnių sovietų ultimatumų tai buvo pats keisčiausias tekstas, pilnas vidinių prieštaravimų, nors dvelkė pykčiu dėl savo pačių sutrikimo. Užtat Jungtinių Valstijų Senato ir tuo pačiu Sutampanti abiejų Kongreso rūmų rezoliucija, priimta kovo 22 d., drausmino Sovietų vyriausybę, kuri ėmėsi Lietuvoje bauginančių karinių manevrų. „Sovietų Sąjunga neturi jokios teisės naudoti jėgos prieš lietuvius“, privalo nutraukti visas pastangas bauginti parlamentą ir žmones, o vietoj to „tuoj pat pradėti geros valios diskusijas su Lietuvos valdžia, kad Lietuvos žmonių pareikštas nepriklausomybės troškimas būtų taikiai patenkintas“.
Sovietai atsakė jau kitą dieną – neįveikiamos karinės jėgos demonstravimu prie mūsų parlamento, kuris neturėjo nė vieno šautuvo. Mes čia posėdžiavome naktį kartu stebėdami, kaip artėja šarvuočių ir tankų kolona, kuo viskas baigsis mums ir visai Lietuvai; matyt, stebėjo ir pasaulis, koks bus tų atkakliai dirbančių, statančių valstybę „svajotojų“ likimas.
Kiekvieną dieną skleidėsi naujas dramos veiksmas; galų gale už laisvę teko mokėti ir krauju. Aš prisiminiau čia ir praskleidžiau tik pačią pradžią, iškart po Kovo 11-osios. Dramos dar niekas neparašė, o laikas visada trumpas. Todėl pasisakymo pabaigai - dar sykį apie neatimamą prigimtinį tautos norą gyventi. Tada, šiandien, rytoj.
Norėdama gyventi, Lietuva turi teisę bent pageidauti, kad ir į rytus, ir į vakarus nuo jos būtų draugiškos, teisinės, europietiškos valstybės, kad Lietuvai nebūtų grasoma nei puolamaisiais armijų manevrais čia pat už mūsų sienos, nei „Iskanderais“, nei „Mistraliais“, nei ištisais naujais karo laivynais Baltijos jūroje, kurie saugos kokį nors nelaisvės vamzdį.
Tokia yra mūsų teisė dar kartą, po 20 metų, turėti svajonę, kad būsime saugiai laisvi ir gyvensime. Tebūnie toks atkakliai išliekančios, gyvos Lietuvos įnašas dar išliekančiai Europai: ir darbas, ir meilė, ir svajonė“.