„Tipiškas atvejis - jie ant vienos Baltijos valstybės pyksta,
kitą ignoruoja, trečią glosto. Šuo metu Lietuva glostoma, Latvija
ignoruojama, o Estija baudžiama“, - interviu BNS sakė britų
savaitraščio „The Economist“ žurnalistas ir knygos „Naujas
šaltasis karas“ autorius.
Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio
minėjimą šią savaitę atvykęs E.Lucasas teigė, kad dabar tokios
valstybės kaip Gruzija, Ukraina ar Moldova nebegali taip pasitikėti
Vilniaus parama kaip anksčiau, nes Lietuva ima aukoti dalį
vertybių, o jos politikoje matoma „šrioderizacija“.
- Lietuvoje lankėtės jos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Ar galite palyginti permainas ir įvardyti, kur Lietuva pasiekė daugiausiai ir kur susidūrė su didžiausiais sunkumais?
- Iš esmės tai buvo didžiulė sėkmė. Kai pirmą kartą čia
atvykau 1990-aisiais, buvau sunerimęs. Maniau, kad bus sudėtinga
dėl nepriklausomybės pripažinimo, Rusijos karių išvedimo,
ekonomikos persiorientavimo į rinkos ekonomiką. Nerimavau dėl
demokratijos - tarpukariu Lietuva neturėjo gilių demokratijos
tradicijų, todėl maniau, kad visai įmanoma, jog bus grįžta prie
tam tikros formos autokratijos.
Visais šiais atvejais klydau - Rusijos kariai išvyko, buvo
platus diplomatinis pripažinimas, iš esmės solidi demokratija, gal
tik išskyrus Pakso atvejį.
Dabar narystė ES ir NATO yra tvirtesnė. Dabar Lietuva tikresnė
NATO narė nei buvo 2004 metais - ruošiami tikri gynybos planai,
tikros NATO pratybos. Tikriausiai Lietuva dar nebuvo tokia saugi.
Didelis nusivylimas buvo emigracija, kad tiek daug lietuvių
išvyko dirbti į užsienį ir daugelis iš jų negrįžta. Kai
kuriuose visuomenės dalyse jaučiama demoralizacija, žmonės nemato
savo ateities čia ir užuot likę čia dirba net blogus darbus
Vakaruose.
Artimiausio dešimtmečio užduotis bus bandyti sugrąžinti tuos
žmones ir suteikti jiems pasitikėjimo jausmą dėl optimizmo
valstybės ateitimi.
- Prezidente tapus D.Grybauskaitei daug diskutuojama apie Lietuvos užsienio politiką. Ar D.Grybauskaitė pakeitė Lietuvos užsienio politiką?
- Taip. Ji neturi to stipraus atlanticizmo jausmo, kurį turėjo
prezidentas V.Adamkus. Žinoma, Amerika taip pat keičiasi. Labai
lengva būti stipriu atlanticistu 2001 metais, kai visas pasaulis
stovėjo petis petin su Amerika. B.Obama neskiria tiek dėmesio
Europai. Taigi protinga dėti kitus akcentus.
Bet aš nerimauju. Esu sunerimęs, kad Lietuva praranda savo
misijos jausmą. Lietuva buvo tikrai drąsi kovotoja už Gruzijos
interesus ES. Dabar Gruzija, Moldova, Ukraina ir demokratai Rusijoje
nebegali sakyti apie Lietuvą - tai šalis, kuri mus užstoja. Ir dėl
to gaila.
Žinoma, strategija būti mielai Prancūzijai ir Vokietijai
savaime problemų nesukelia. Bet pavojus slypi tame, kad Prancūzija
ir Vokietija turi savo interesus - jos priims Lietuvos nuolaidas,
padėkos, ir toliau tęs su „Nord Stream“ ir „Mistral“.
Reikia trečios jėgos. Vienoje pusėje yra vieningos Prancūzija
ir Vokietija, kitoje pusėje yra Kremlius. Šios dvi politinės jėgos
yra gana draugiškos. Šioje dalyje reikia panaudoti Lenkiją,
Švediją, Vyšegrado ir Baltijos šalis kitokiai orientacijai kurti.
- Dėl kokių konkrečių žingsnių ar sprendimų jūs kalbate apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką? Ar teisingai suprantu, kad Lietuva atsuko nugarą toms šalims, kurias anksčiau stipriai rėmė?
- Nemanau, kad Lietuva tapo priešiška šioms jėgoms, ji
tiesiog nėra tokia aktyvi.
Vizitų reikšmė turi simbolinę reikšmę. Jei nori, kad
atvyktų D.Medvedevas ar vykti į Rusiją kaip prezidentas - tai
turėtų būti santykių kūrimo ir susitaikymo proceso pabaigoje.
Yra pavojus, kad rusai sakys - puiku, mes viską išsprendėme su
Lietuva, esame draugiški, tai kodėl estai yra tokie neprotingi?
Rusai visada bando vykdyti „skaldyk ir valdyk“ politiką Baltijos
šalyse. Tipiškas atvejis - jie ant vienos Baltijos valstybės
pyksta, kitą ignoruoja, trečią glosto. Šuo metu Lietuva glostoma,
Latvija ignoruojama, o Estija baudžiama.
Yra pavojus, kad po šių simbolinių susitikimų rusai galės
efektyviau naudoti „skaldyk ir valdyk“ politiką.
- Taigi Baltijos valstybių vadovai turėjo daugiau bendradarbiauti tokiais klausimais, kaip vykimas į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje?
- Tai pasikartoja jau ne pirmą kartą. Žinojome, kad bus
didelis minėjimas. Prieš penkerius metus vyko tik V.Vykė Freiberga,
o du liko namie. Dabar V.Zatleras vyksta, D.Grybauskaitė pasilieka, o
T.H.Ilvesas sako, kad vyktų, jei rusai gražiai paprašytų. Ta
nerimta, atrodo kvailai. Visos trys šalys galėjo nusiųsti užsienio
reikalų ar gynybos ministrus. Baltijos šalys turėtų užkirsti
kelią nevieningumui.
- Ar manote, kad buvo teisingas žingsnis pakviesti D.Medvedevą ir A.Lukašenką į Kovo 11-osios minėjimą?
- D.Medvedevo atveju tai turėjo būti derinama su kitomis
šalimis, kitu atveju tai neatrodo gerai. Dėl A.Lukašenkos - manau,
kad per anksti. Esu tvirtai už suartėjimą su Baltarusiją, bet
reikia tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, galimybė Baltarusijos
studentams studijuoti Lenkijoje ar Lietuvoje ir gauti stipendiją. Tai
būtų tikras atsivėrimas. Šiuo metu politika vykdoma arba su
Lukašenka ar vyriausybe arba duodant pinigus opozicijai.
Praleidžiame didžiąją baltarusių dalį, kurie nėra nei
opozicijoje, nei Lukašenkos klikoje. Nežinau, ar jiems ką nors
siūlome.
- Prezidentė D.Grybauskaitė neseniai pareiškė, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai gerėja. Ar sutinkate su tuo?
- Pokyčiai retorikoje akivaizdūs. Bet pažiūrėjus, ką
Rusija daro žiniasklaidoje, energetikoje, ambasada yra šnipų
lizdas, ambasadorius yra labai antilietuviškas. Yra problemų dėl
oro erdvės pažeidimų, vyksta karinės pratybos „Zapad“ ir „Ladoga“.
Palaukime praktinių draugiško bendradarbiavimo įrodymų.
Ambasadoriaus pakeitimas būtų puiki pradžia.
Pradėta ne nuo to galo. Manau, kad prezidentų vizitai turėtų
būti santykių civilizavimo, normalizavimo ir atkūrimo proceso
pabaigoje, bet ne pirmas žingsnis.
- Taigi santykių turinyje tikrų permainų nematote?
- Laukiu pagerėjimo. Lietuva atsisakė savo labai kietos anti-
kremliškos pozicijos, kuri buvo P.Vaitiekūno ir G.Kirkilo laikais.
Aš nerimauju, kad aukojate kai kurias svarbias vertybes,
principingą paramą demokratijai Rusijos kaimynystėje, neduodate
Rusijos demokratams kuo tikėti. Iš esmės tai tam tikra Lietuvos
užsienio politikos „šrioderizacija“, ir aš įžvelgiu tame pavojų.
- Kokios Lietuvos ir Lenkijos vadinamosios strateginės partnerystės perspektyvos? Ar Lietuva turėtų padaryti daugiau, spręsdama klausimus, susijusius su lenkų mažuma?
- Be abejo. Kai manęs paklausia, kas lemia blogus Lietuvos ir
Lenkijos santykius, atsakau - tai dėl rašybos, ir pašaliečiai
negali tuo patikėti. Viskas tik dėl lenkiškos raidės w Lietuvos
pasuose.
Lietuvai ne kartą pažadėjo tai išspręsti, bet to nepadarė.
Tai menkina Lietuvos patikimumą.
Vieninteliai, kurie tai blokuoja, yra dalis konservatorių
partijos. Jie turėtų pabusti. Draugiški santykiai su Lenkija yra
Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. O Lenkija nori gerų
santykių su Lietuva.