Kaip sprinteriai, valingai ir drąsiai išsiveržėme trumpoje distancijoje iš nelaisvės, tačiau bėgimui ilgam laisvės maratone, regis, trūksta pasiryžimo, susitelkimo, ištvermės. Ypač tiems, kurie sako „ne už tokią Lietuvą kovojome“ ir nesupranta, kad laisvė – tai ne vienas prieš dvidešimtį metų laimėtas mūšis, o nuolatinė, kasdienė kova. Sunkiai suvokiama tiems, su įaugusiu po oda nelaisvės sindromu, kurie tarsi iš zoologijos sodo išleisti gyvūnai vis dar trinasi palei pažįstamą nelaisvės tvorą ir tikisi, kad ir anapus narvo grotų jiems pasyviai sėdint ar mąsliai kasantis pašonę jiems tą laisvę kasdien atneš kažkoks galingas prižiūrėtojas – kartu su kasdieniu garantuotu maisto daviniu.
Kodėl drįstu teigti, kad tieji „ne už tokią laisvę kovojome“ iš tiesų už ją nekovojo?
Todėl, kad matau pernelyg daug kasdienio gyvenimo pavyzdžių, kad nekovojo – ir toliau nekovoja. Todėl, kad matau, kaip skambiai besimėtantieji šia fraze yra vis dar neišsivadavę iš „mažutėlio“ sindromo. Matau, kaip tie „kovotojai už laisvę“ yra pirmieji, kurie kasdienybėje, mažose trivialiose buities situacijose vis dar gyvena tarsi baudžiauninkai, išsiilgę tijūno botago; kaip iš įpročio pamaldžiai susimeta į kuprelę vos pamatę pravažiuojantį prabangų limuziną. Kaip tie, besipiktinantieji korupcija, iš tiesų yra pirmieji, drebančia rankele ir įsiteikiančiu balseliu kišantys vokelį policininkui, teisėjui, gydytojui, valdininkui. Kaip dejuojantys dėl skurdaus gyvenimo ir „anų laikų“ tiek laiko darbovietėje prie kavos praleidžia tuštiems plepalams, uoliam svetimų pinigų skaičiavimui ir karčioms aimanoms, kad per tą laiką susidarytų atskiras etatas, kuriuo jie galėtų užsidirbti.
Ir taip pat žinau, kokia būna reakcija besiskundžiančiųjų skurdu ir nedarbu, kai jiems pasiūlai paprastą būdą užsidirbti – bandžiusieji nusisamdyti kiemsargį, tvarkytoją, padienį darbininką ar auklę, manau, man pritars.
Kaip ir pritars daugelis darbdavių, jei pakalbėsime apie šiandienius absolventus – visi jie, vos išsiropštę iš studento suolo nori vadovaujančių pareigų, prabangių tarnybinių automobilių ir priedų prie atlyginimo. Tik niekas nenori ateiti į kompaniją, bent pradžioje, stažuotojais; nenori dėlioti laiškų į vokus, semtis patirties, „užsitarnauti antpečius“ darbu.
Visi nori visko ir iš karto, tik dirbti - nelabai. Nors prieš dvidešimtį metų baigusieji studijas šokinėdavo iš džiaugsmo, jei „gaudavo paskyrimą“ sostinėje ar gimtajame mieste, o ne būdavo ištremiami, jų nė nesiklausus, darbuotis į tolimą, jiems nieko nesakantį, provincijos užkampį.
Tad neslėpkime – šiandien tos laisvės kartais būna tiek daug, kad ji išvirsta į neatsakingą išpindėjimą, apkaišytą nerealiais, nesavikritiškais lūkesčiais.
O ten, kur jos, vidinės laisvės, elementaraus žmogiškojo orumo, verkiant reikia – pristinga. Nes nekovojo už laisvę ir nekovoja tie, kurie kasdien, kiekvieną mielą dieną leidžiasi, kad valdžia jiems, atsiprašau, šlapintųsi ant galvos.
Tie, kurie primerkia akeles, sako „oi, koks šiltas lietutis lyja“ ir leidžiasi valdžios pareigūnų niekinami, žeminami, „gaidinami“. Tie, kurie kasdien pasyviai leidžia, kad išrinktieji į valdžios struktūras juos valdytų, o ne jiems atstovautų. Yra sena gera lietuviška patarlė, mielieji, - „kas veža, tam ir krauna“.
Tad nereikia stebėtis, kad šiandien esame užsmaugti nesąmoningais mokesčiais, beteisiai, užguiti, pasityčiojančiai „visagalių“ biurokratų varinėjami įstaigų koridoriais nuo Anošiaus pas Kaipošių ir valdomi absoliučiai ciniškų, daugeliu atvejų nekompetetingų tarnautojų, kurie taip nutolę nuo tų, kurių interesus privalo atstovauti, gyvenimo realybės, kad Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė šalia jų pasirodytų tikra proletarė.
Mes patys juos ten ir užkėlėme – į nebaudžiamumo aukštybes. Nemąstymu, naivumu, neišprusimu. Balsavimu „prieš“, o ne „už“. Kiek iš jūsų, balsavo ne už programas, o už įvairiausius „patinka-nepatinka“? Kiek, neatsiragavę komunistų valdymo, balsavo per antruosius rinkimus už juos – nes jau žinomi, nes „vyrai kaip ąžuolai“, vėliau - už tuos, kurie prieš rinkimus familiariau plekšnojo per petį ar susitikimuose su rinkėjais kartu lenkė karčiosios taurelę, už buvusių nomenklatūrininkų atžalėles, šiandien jaukiai trinančias kostiumukų kelnes tam pačiam Seime, už partinių mokyklų absolventus ir docentes, už „prisikėlėlių“ partiją, išgarsėjusią nuogais papais Seime, kelionėmis į Tailandą ir visišku oksimoronu – dabartiniu kultūros ministru, atvirai besityčiojančiu iš kūrėjų, menininkams liepiančio eiti skinti pomidorų, o bibliotekininkėms – eiti vogti?
Bet nuostabiausia yra tai, kad net tarp išsilavinusių „kultūros žmonių“ yra gausu tokių kurie, užuot buvę šviesos, moralės ir asmens laisvės šaukliai yra pasiruošę akimirksniu nusivalyti geltonus lašus nuo galvos ir trilinki, apsalę iš laimės ir garbės, lėkti pas savo valdiškus niekintojus – vos tik šie spragteli pirštais ir pamojuoja duonos pluta.
Kasdienybėje esti ir daugiau kuriozų. Pavyzdžiui, vienas aršus „kovotojas prieš oligarchus“ ir jų plūdėjas paskui pagarbiai, beveik dievobaimingai gal mėnesį laiko visiems gyrėsi, kai per kažkokį renginį jam ranką paspaudė vienu turtingiausių laikomas, politikai įtaką darantis oligarchas. Turbūt ir tos rankos mėnesį neplovė, nors būtent šis verslo magnatas visiškai, pagal visus parametrus, atitinka jo taip nekenčiamo oligarcho enciklopedinį apibrėžimą.
Arba, kaip vienas Senamiesčio verslininkas, plūdęs iki apsiputojimo savivaldybę dėl vykdomos tvarkos, paklaustas, kada paskutinį kartą bendravo su savivaldybės tarybos nariu ir ar nemano, kad savivalda tam ir yra, kad rinkėjai, ypač tokie kaip jis pats – su geru verslu, kuriantys darbo vietas, galėtų deleguoti savo kandidatus, o paskui juos, susivieniję kaip rinkėjai, periodiškai „tarkuoti“ ir kontroliuoti (ką formaliai garantuoja tokia rinkimų sistema ir kas yra pasaulyje priimta praktika), pasižiūrėjo kupinu nuostabos žvilgsniu – pasirodo, jis nebalsavo ne tik savivaldos, bet ir Seimo rinkimuose, nes „vis tiek niekas nesikeis“.
Gyvendamas demokratinėje valstybėje, jis vis dar įsivaizduoja, kad valdžios atstovai – ne jo paties išrinkti, o kaip baudžiauninkui „nuleisti Dievo iš viršaus“ ir pasyviai nuleidęs galvelę taikosi su jų nesąmonėmis. Turim labai gerą patarlę: „Leisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užsilips“. Ir kitą: „Durną ir bažnyčioj muša“. Niekas kitas, o patys neganom ir prisileidžiam „kiaulių bažnyčion“ ir dar leidžiamės nuolankiai mušami…
O britai turi labai gerą pasakymą: „Practise what you preach“ - praktikuok tai, ką pamokslauji.
Mums šio suvokimo dvidešimtaisiais Nepriklausomybės metais, kaip sykis, labiausiai ir trūksta. Kaip ir savikritikos savo pačių atžvilgiu. Nes vos prabylama apie skaudžius dalykus, mūsų pačių padarytas, akis badančias klaidas – iš jų visai nesimokome.
Priešingai, pradedame šaukti, kad „dergiamas savo pačių lizdas“. Nesinori rinktis donkichotišką, ilgesnį, sunkesnį dygliuotos tiesos kelią, kuris galbūt pražildins, sugadins nervus, bet gal – ir kitiems, einantiems po tavęs praskins taką? Praskins kelią tavo vaikams? Bet norisi verčiau nieko nedaryti, nespręsti, nekvaršinti galvos, neimti vadžių į savo rankas, rinktis pasyvumą ir keliaklupsčiavimą? Prašau.
Tik tada nereikia garsiai šaukti „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Nes – nekovojome. Leidomės genami tarsi avinai į nuolankumo skerdyklą, kur dabar, kol graudžiai mekename, mums nuleidžiamas kraujas.
Ir jei šiandien, pažvelgus į veidrodį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio veidas kai kuriems atrodo atgrasus, nubertas visuomeninių blogybių votimis, iškreiptas kartėlio – tai, patikėkite, ne veidrodis kaltas, kad tas veidelis kreivas.
Naivūs avinai ir toliau lauks, kol ateis „gerasis piemuo“ (nauja gera partija, naujas geras premjeras, naujas geras prezidentas, naujas geras okupantas) ir išspręs jų problemas. Ne avinai neturi laiko tuščiam mekenimui, veidrodyje mato tik paaugliškus spuogus, iš kurių išaugama, bet kurių nevalia užleisti, kuriuos reikia kuo skubiau gydyti ir dezinfekuoti, ir žiūri, ką galima padaryti šiandien, čia ir dabar, pradedant nuo savęs, po truputį, be lozungų, išraunant bent po vieną mažą piktžolę kas dieną savo pačių kieme.