Fokoliarų judėjimas – vienas Katalikų Bažnyčioje XX a. kilusių sąjūdžių, kurio tikslas – prisidėti prie vieningo ir taikaus pasaulio kūrimo, remiantis visuotinės brolybės idėja.
Judėjimas vienija įvairaus amžiaus, rasių, kultūrų, socialinės padėties ir religinių įsitikinimų žmones, kurie, likdami ištikimi savo tapatybei, kartu stengiasi plėtoti abipuse pagarba grindžiamą dialogą. Judėjimo ištakos, siekiančios 1943 m. Italiją, neatskiriamai susijusios su Chiaros Lubich (1920–2008) asmenybe.
Daugiau negu per 60 gyvavimo metų išsiplėtęs pasauliniu mastu (182 šalyse) fokoliarų judėjimas dabar jungia per du milijonus draugų ir kelis milijonus sunkiai suskaičiuojamų prijaučiančiųjų.
Pirmi fokoliarų kontaktai su Lietuva užsimezgė septintame dešimtmetyje. Šiuo metu narių grupės susibūrusios įvairiuose Lietuvos miestuose, o Vilniuje veikia trys centrai, koordinuojantys ir remiantys veiklą visoje Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje.
Chiaros Liubich asmenyje judėjimą už dialogą, vienybę ir taiką skatinančią veiklą įvertino įvairių Bažnyčių atstovai – ortodoksai, anglikonai, evangelikai, įvairių religijų atstovai, nacionalinės ir tarptautinės pasaulietinės organizacijos, tarp jų UNESCO, Europos Taryba, universitetų ir kitų kultūros įstaigų bei savivaldybių administracijos.