Paneriuose privataus namo sienas išteplioję vilniečiai pakliuvo į policijos pareigūnų rankas, bet mieste ant sienų piešiančių jaunuolių knibždėte knibžda.
Dauguma piešėjų valdžios veiksmus pagerbti juos besivaikančius pareigūnus vertina skeptiškai.
Tiesa, grafičių piešėjai nedrįsta parodyti savo veidų – jie su „Sostine“ išdrįso bendrauti tiktai elektroniniu paštu, nurodydami savo vardus.
„Juokinga situacija. Tai tarsi kažkoks laimėjimas, darbo kokybės rodiklis, lyg nacionalinio herojaus ordiną davė. Tegul padaro ką nors naudingo – girtus kaimiečius, pedofilus gaudo, eismo taisyklių nesilaikančius vairuotojus baudžia, narkotikų platintojus sulaiko, o ne jaunuolių striukes plėšo“, – teigė „Sostinei“ architektūros magistrantas Antonas, grafičius piešiantis nuo 2002-ųjų.
Savi irgi ne visada palaiko
Tačiau sienas darkančius jaunuolius ne visuomet palaiko ir patys grafičių piešėjai.
„Jeigu jaunuolis elgėsi vandališkai, tiesiog vardu žymėjo teritoriją, tuomet policininkai pasielgė tinkamai. Šiukšlių mieste nereikia, nes jų ir taip pilna“, – sakė 17-metis grafičių piešėjas, prisistatantis Veto.
Jo nuomone, teritorijos žymėjimas, kai ant sienų atsiranda tik vardai arba beprasmės terlionės, yra patobulėjęs gyvuliškas instinktas – kaip ir šunų teritorijos žymėjimas kur papuola.
„Bet yra ir tokių piešėjų, kurie padaro meninių darbų – jie gali tapti traukos centru, pavyzdžiui, miesto svečių fotografavimosi vieta“, – mano Antonas.
Saugiausia piešti naktį
Grafičių piešėjai dažniausiai visuomenei bando perduoti kokią nors žinią. Dažniausiai – apie tai, kad jauni žmonės yra linkę griauti jiems nepriimtinas normas, sistemą. Bet piešinius kiekvienas interpretuoja savaip.
„Tai – individualus dalykas. Galbūt nupiešęs ant sienos užpakalį vienas turėjo omenyje seksualinių mažumų teisių klausimą, o kitas norėjo išreikšti nuomonę apie politikų darbą“, – svarstė Antonas.
Dažniausiai naujų kūrinių ant sienų miestiečiai gali išvysti rytais, nes naktis – saugiausias metas piešti.
Tačiau savaitgaliai tam visai netinkami, nes tuomet mieste patruliuoja pareigūnai, nuo kurių sprukti yra tekę kone kiekvienam piešėjui.
Pomėgis atsieina brangiai
Apipaišytų sienų mieste pilna, bet tai nėra toks pigus darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Flakonas dažų kainuoja mažiausiai dešimt litų, o nupiešti gražų kūrinį paprastai prireikia kelių spalvų.
Veto vardijo, kad piešėjams dar reikalingos po litą ar pusantro kainuojančios flakonų kepurėlės, kurios dažnai užsikemša, todėl jaunuoliai jų turi kelias.
„Dar reikalingos guminės pirštinės, kad neišsidažytų rankos ir neslystų skardinė. Jų kaina – apie litą. Taip pat reikia respiratoriaus, nes piešiant uždaroje patalpoje galima smarkiai apsinuodyti“, – sakė Veto.
Dažnai ant sienų piešti mėgstantis jaunimas per mėnesį savo pomėgiui gali išleisti ir kelias šimtines. Visa tai – kaina, kurią jie moka už adrenalino jausmą ir malonumą, kai būdami mieste gali matyti savo kūrinį.
Tarp piešėjų egzistuoja vienintelė taisyklė – neužpiešti svetimo darbo.
„Apima jausmas, tarytum prisidedi prie miesto įvaizdžio kūrimo. Kaip žmogus, kuris įsikėlęs į naują butą nepalieka plikų sienų – pakabina ant jų paveikslų, ant kiekvienos palangės pastato gėlių“, – teigė Antonas.
Legali – tik viena vieta
Grafičių piešėjai pripažįsta, kad švarios, ką tik perdažytos sienos juos traukia labiausiai – į jas lengviau įsigeria dažai, spalvos būna ryškesnės.
Nors miesto prižiūrėtojai stengiasi uždažyti grafičiais apipieštas sienas, jaunimas įsitikinęs, kad sostinėje yra vietų, kurios niekada nebus švarios. Pavyzdžiui, tvoros Sereikiškių parke arba Centro poliklinikos pastatas netoli P.Cvirkos paminklo.
Sostinės grafičių piešėjai su pavydu stebi kitų miestų valdininkų žingsnius. Užsienyje yra vietų, kur jaunimas gali legaliai piešti ant sienų. Neretai jos tampa turistų lankomomis vietomis.
„Vilniuje, išskyrus prieplauką prie Neries, legalių vietų nėra. Būtų gerai, jeigu tokia taptų kad ir Sereikiškių parko tvora ar kita nuolat apipiešta vieta“, – svarstė Antonas.
Piešėjas Veto pridūrė, kad jeigu mieste būtų specialių sienų, ant jų galėtų mokytis piešti pradedantieji. Tuomet jie negadintų kitų sostinės pastatų.
Pasak dar vieno jaunuolio, prisistatančio slapyvardžiu Gold, vietas, kur būtų galima piešti, reikėtų parinkti atsiklausus pačių piešėjų nuomonės.
„Grafičių ir visuomenės kova niekada nesibaigs.
Sienos bus valomos ir vėl bus išpaišomos. Tai – tikrieji grafičiai, kurių jūs neatsikratysite netgi skirdami didžiausias baudas“, – pridūrė piešėjas Gold.
* * *
Judėjimo pradžia – už Atlanto
* Piešinių ant metro sienų pirmąkart pasirodė 1930 metais Los Andžele (JAV).
* Grafičių piešėjų judėjimas labiau paplito maždaug 1966-1971 metais Niujorke.
* Po kurio laiko grafičių entuziastų atsirado Europoje, Lietuvoje – prieš kelis dešimtmečius.
* Pirmiausia piešėjai ant sienų rašydavo savo vardus, žymėdavosi teritorijas. Kai piešėjų atsirado daug, jiems ėmė trūkti tuščių sienų, todėl dalis įvairius simbolius ėmė rašyti metro tuneliuose.
* Pirmiausia piešėjai ant sienų rašydavo savo vardus, žymėdavosi teritorijas. Kai piešėjų atsirado labai daug, jiems ėmė trūkti tuščių sienų, todėl dalis įvairius ženklus, simbolius ėmė rašyti metro tuneliuose.
* Dabar visame pasaulyje suskaičiuojama daugybė skirtingų grafičių stilių.