S.Joussellin Vilniuje lankėsi dešimt dienų. Moteris į Lietuvos sostinę iš Paryžiaus atvyko pasidomėti, kaip Prancūzų kultūros centre dirba mokytojai.
S.Joussellin gimtinėje dvidešimt metų dirbo radijo žurnaliste, tačiau nusprendė, kad atėjo pokyčių metas.
Kitais metais moteris ketina dirbti prancūzų kalbos mokytoja kurioje nors Rytų arba Šiaurės Europos šalyje.
Galbūt ji pasirinks ir Vilnių.
- Kodėl nusprendėte iš žurnalistės tapti pedagoge? – pasiteiravo „Sostinė“ S.Joussellin.
- Prancūzijoje galime, jei tik norime, turėti metų atostogas, kai tame pačiame darbe išdirbame 7 metus ar ilgiau.
Metus gali daryti, ką nori, tik negali dirbti toje pačioje srityje. Pavyzdžiui, aš negalėčiau dirbti kitoje radijo stotyje. Tuos metus buvęs darbdavys algos nemoka, tačiau išlaiko darbo vietą ir suteikia galimybę po metų grįžti į senąjį darbą.
Tai pirmas kartas, kai turėsiu tokias atostogas. Nusprendžiau, kad man reikia pokyčių, tačiau žinau, jog po metų grįšiu į radiją. Man šis darbas patinka.
Kai buvau jaunesnė, neapsisprendžiau, ko labiau noriu – būti žurnaliste ar mokytoja.
Dabar bus puiki proga išmėginti profesiją, apie kurią daug galvojau.
- Vilniuje tikriausiai radote laiko apžiūrėti miestą.
- Taip, vaikštinėju po Vilnių ir kaip turistė.
Mėgstu įamžinti kasdienį miesto gyvenimą, tačiau kartais tenka padaryti ir nuotraukų, kuriose, kaip ir atvirukuose, matyti architektūros paminklai.
Vilniuje esu ne pirmą kartą. Čia lankiausi prieš 13 metų. Dabar miestas visai kitoks – čia daugybė naujų pastatų.
Prieš 13 metų dauguma namų miesto centre buvo restauruojami, šį kartą jų nebeatpažinau. Vilnius man dabar atrodo visai kitoks miestas.
Be to, tuo metu buvo vasara, aplink – pilna žalumos, o dabar lauke – kalnai sniego. Turbūt ir dėl to miestas atrodo visai kitaip.
Prieš trylika metų lankiausi ne tik Vilniuje, bet ir kitose Baltijos šalių sostinėse – Taline, Rygoje. Vilniuje praleidau kelias dienas.
Mane domina visos Rytų Europos kultūra, studijavau rusų kalbą. Tą kartą iš trijų miestų man labiausiai patiko Talinas.
Prieš trylika metų šis miestas buvo labiau atnaujintas negu Ryga ar Vilnius.
- Kokie įspūdžiai labiausiai įsiminė iš pirmos kelionės į Vilnių?
- Įstrigo, kad Vilniuje daugybė bažnyčių. Man patiko pagrindiniai Vilniaus universiteto rūmai. Įėję į vidų aptikome kiemelį ir jaukią kavinę.
Kai pirmą kartą vykau į Vilnių, tikėjausi pamatyti istorinį miestą, buvau mačiusi nuotraukas, tačiau apžiūrėjus jį niekas per daug nenustebino. Nebent daugybė bažnyčių.
Patiko, kad mieste daug erdvės. Tačiau Vilnius man nei prieš 13 metų, nei dabar nėra panašus į šalies sostinę – jis toks mažas. Paryžius yra gerokai didesnis, o Vilnius – tokio dydžio kaip vidutinis Prancūzijos miestas.
Ėjau Pilies gatve apie 9 valandą ryto, bet miestas buvo tuščias. 9 valandą vakare Vilniuje taip pat mažai žmonių. Gal dėl to, kad lauke šalta, o aš vaikščiojau darbo dienomis?
Tačiau Paryžiuje taip niekada nebūna, mieste visada pilna žmonių. Kita vertus, lyginti Paryžiaus ir Vilniaus gal nederėtų, nes tai skirtingo dydžio miestai.
- Ar Lietuvos sostinės gyventojai yra europietiški?
- Nors žmonių gatvėse nedaug, jie atrodo panašiai kaip ir gyventojai Prancūzijoje.
Dabar nelabai linksmas metas – žiema, sunku pasakyti, ar gyventojai Vilniuje laimingi. Parduotuvėse jie nelabai linksmi, tačiau vienoje pardavėjas buvo labai malonus.
Žmonės čia neblogai kalba angliškai. Kai pirmą kartą lankiausi Vilniuje, anglų kalbą nelabai kas mokėjo. Aš moku rusų kalbą. Prieš 13 metų bandžiau susikalbėti rusiškai, tačiau žmonės tuomet tiesiog nenorėjo kalbėti šia kalba.
Tik kai paaiškindavau, kad esu prancūzė ir vienintelis būdas susikalbėti – rusų kalba, jie pradėdavo su manim bendrauti.
- Kokių iš Vilniaus parsivešite suvenyrų?
- Aš nemėgstu vežtis iš užsienio suvenyrų – nei kokių nors tradicinių gaminių, nei juvelyrikos.
Tačiau su draugais turime tradiciją parvežti vieni kitiems pačių kvailiausių suvenyrų.
Darome konkursus – kas nusipirks keisčiausią daiktą. Dažnai tenka užsienio šalyse įsigyti magnetų, klijuojamų ant šaldytuvo, nes dažnai jie būna tikrai klaikūs.
- Be kokio ritualo ar tradicijos užsienio šalyse neapsieinate?
- Mėgstu ragauti tradicinius tų šalių, kuriose lankausi, patiekalus.
Azijoje valgiau patiekalų, kurie visiškai kitokie negu Prancūzijoje. Suomijoje teko ragauti lokio mėsos.
Turiu turisto gidą apie Lietuvą. Jame radau informacijos apie cepelinus.
Tai visai geras patiekalas. Nevalgyčiau jų kasdien, nes tai riebus maistas. Tačiau per šalčius cepelinai – puiku.