Paryžius pasirengęs parduoti savo modernius karo laivus „Mistral“ Rusijai. Pastaroji net oficialioje karo doktrinoje Prancūziją įvardija kaip savo priešą, bet prezidentas N.Sarkozy Maskvą vadina patikima NATO partnere.
Buvęs Vokietijos gynybos ministras V.Ruhe ir buvęs NATO karinio komiteto pirmininkas, Vokietijos atsargos generolas K.Naumannas žengė dar toliau.
Šią savaitę kartu su dar pora Vokietijos diplomatų įtakingo leidinio „Der Spiegel“ puslapiuose jie paragino pakviesti Rusiją įstoti į NATO.
Ir šiems pripažintiems ekspertams vėlgi nė kiek nerūpi, jog Vokietija, kaip ir visos kitos NATO valstybės, – taip pat yra oficialių Rusijos priešų sąraše.
Šios idėjos autoriams svarbiau, kad, pasak jų pačių, būtų užtikrinta būtina geostrateginė pusiausvyra ir sudaryta atsvara ekonominei, politinei ir karinei Azijos valstybių galiai.
Šiaurės Atlanto aljansas toks, koks dabar yra, esą nesugeba išspręsti jam iškylančių uždavinių. O tam, kad galėtų sėkmingai duoti atkirtį nūdienos pasaulio iššūkiams, autorių nuomone, NATO turi tapti strateginiu trijų galios centrų – Šiaurės Amerikos, Europos ir Rusijos susivienijimu.
Netgi jei mūsų požiūris į visa tai – visiškai priešingas, visuomet naudinga bent jau pabandyti suprasti, ką ir kaip mąsto partneriai.
Tačiau šiuokart diskusija įdomi ir kitu aspektu.
Norėti, kad Rusija taptų ne tik patikima NATO partnere, bet ir Aljanso nare, – jokia naujiena.
Bent jau Vakaruose ši idėja ne kartą formuluota dar paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Tačiau ar tai realu? Tai, kad prancūzams ir vokiečiams, kai jie kalba apie Rusiją, yra įprasta norus painioti su realybe, taip pat jokia naujiena.
Tokį painiojimąsi dažnai lemia paprasčiausi verslo interesai, bet ne tik jie. Rusija bent jau didžiosioms Europos šalims iš tiesų yra svarbi geostrateginė partnerė.
O tuomet jau net ambicingasis N.Sarkozy gali staiga pamiršti, kad buvo tiesiog apgautas, pavyzdžiui, dėl jo paties suderėtų karo Gruzijoje užbaigimo sąlygų.
Šių sąlygų Maskva iki šiol neįvykdė, bet kiti strateginiai interesai – tiesiog svarbesni. Ciniška, bet tokia jau ta „realpolitik“. Nors šį kartą – ir ne apie ją.
Manau, kad tikrai atėjo laikas atidžiau pažvelgti į pokyčius pačioje Rusijoje ir juos įvertinti.
Šie pokyčiai dar toli gražu nėra „negrįžtami“ ir apskritai kol kas sunku pasakyti, kuo viskas baigsis. Tačiau kova tarp dar neseniai Rusiją valdžiusių „saugumiečių“ (taip iš esmės esu linkęs vadinti visus „žmones su antpečiais“ – ne vien FST atstovus) ir šalies modernizavimo šalininkų tampa akivaizdi.
Kol kas net galima stebėti vis ryškėjantį prezidento D.Medvedevo vadovaujamų šalies modernizavimo kurso šalininkų pozicijų stiprėjimą ar net pergales.
Kai kas tai vadina stiprėjančia kova tarp D.Medvedevo ir premjero V.Putino.
Tačiau, mano įsitikinimu, prezidentas ir premjeras bent jau šiuo metu Rusijoje veikia ranka rankon. O štai įvairių generolų pozicijos gerokai susvyravo.
Ir čia svarbiausia netne D.Medvedevo neseniai įvykdytas neregėtas aukščiausių milicijos vadovų gretų valymas. Ir net ne tai, kad milicijos nusikaltimų demaskavimo kampanijos simboliu tapęs majoras A.Dymovskis šią savaitę vėl atgavo laisvę.
Būtų galima vardyti dar daugybę pokyčių ženklų Rusijoje, tačiau ryškiausiu „žmonių su antpečiais“ galios mažėjimo ženklu reikėtų laikyti mums tiek nerimo keliantį Maskvos ir Paryžiaus sandorį dėl laivų „Mistral“ įsigijimo.
Taip, taip. Net ir į šią Lietuvoje iš esmės tik vienu aspektu išgarsintą istoriją verta pažvelgti ir kitu aspektu.
Visi, kurie įdėmiau analizuoja padėtį Rusijoje, sutiks, kad šis sandoris gali būti naudingas šios šalies armijos modernizavimo šalininkams.
Tačiau jis – tikras smūgis ypač galingam iki šiol buvusiam kariniam-pramoniniam kompleksui.
Smūgis ne vien todėl, kad tai – tikras pažeminimas Rusijos karinei pramonei, nesugebančiai sukurti analogiškų savo laivų ir priverstai stebėti, kaip ginkluotė perkama iš „priešo“.
Už ambicijas ir ideologiją šiuolaikinėje Rusijoje dažnai svarbesni „pragmatiški“ finansinių svertų ir galios interesai. O juk „Mistral“ sandoris – tai šimtai milijonų, o gal net milijardai eurų į „priešo“, o ne savojo karinio-pramoninio komplekso ir, žinoma, kai kurias privačias kišenes.
Akivaizdu, kad karinis-pramoninis kompleksas, jei tik būtų galėjęs, šį sandorį būtų bet kokiu būdu sužlugdęs. Tačiau atrodo, kad šalies modernizavimo (tikrai nereikėtų to painioti su demokratizavimu) šalininkai šį mūšį laimėjo.
Ar galima iš to daryti kokias nors toli siekiančias išvadas? Žinoma, dar labai anksti. Kova Rusijoje tik įsibėgėja ir dar gali pakrypti bet kuria linkme.
Bet jei staiga pasirodytų, kad D.Medvedevo vadovaujami „modernizavimo šalininkai“ gali laimėti, aš galėčiau patikėti net Rusijos įstojimo į NATO kada nors ateityje galimybe.
Tiesa, vakarietiška demokratija Rusija tikriausiai netaps nei prezidentaujant D.Medvedevui, nei kam nors kitam.
Tačiau juk ir NATO narė Turkija tokia nėra. Bet ja nepasitikėti lyg ir neturime pagrindo.