VSD reformoms pradėta rengtis, raginant ir Seimo Nacionalinio saugumo ir
gynybos komitetui (NSGK), dar 2000 metais. Reformų projektai ne kartą
buvo aptariami ir Gynimo taryboje. Svarstymuose savo nuomonę reiškė ir
valdžia, ir opozicija.
Numatomos permainos nebuvo globalios. Jos lietė vidinę departamento
struktūrą, funkcijų tikslinimą, racionalesnį negausių išteklių
naudojimą. Tačiau tai, apie ką kalbama viešai pastaraisiais metais, - jau pranoksta
aną projektą.
Svarbiausiu dalyku laikoma VSD kontrolė. Bet tai juk ne departamento
problema ir juo labiau ne jo kaltė.
Slaptąsias tarnybas kontroliuojantys įstatymai priimti remiantis
demokratinių valstybių pavyzdžiu. Noro ir aktyvumo gilintis į
departamento darbą niekada nestokota ir iš NSGK pusės. Ypač
socialliberalo A.Sadecko vadovavimo Seimo NSGK metais.
Didžiausias šios kontrolės trūkumas - nesukurtas pakomitetis, kuris
pagal demokratinę tradiciją priklauso opozicijai. Kita problema -
konfidencialumo stoka.
Kai kurie parlamentarai, susipažinę su slapta informacija, už komiteto
durų savireklamos tikslu ją tuoj pat paskelbdavo žurnalistams.
Dažniausiai tai liesdavo duomenis apie Rusijos žvalgybos veiklą
Lietuvoje. Tai didino nepasitikėjimą tarp Seimo ir VSD, ir nulėmė
informacijos ribojimą Seimo nariams.
Tradicinė demokratinė slaptųjų tarnybų kontrolė yra keturių lygių -
tarnybos vidinė, ministerijos (jeigu tarnyba jai priklauso),
vyriausybinė, kuri su plačiais įgaliojimais priklauso opozicijai ir
speciali parlamentinė. VSD kontroliuojama dviejų - vidinės ir bendros
parlamentinės.
Per dvidešimt metų nebuvo paskelbta nė vieno VSD veiklos fakto, kuris
prasilenktų su Lietuvos įstatymais.
Kita daug kam aktuali tema - VSD pavaldumas. Iš tikrųjų Lietuvos
prezidentas negali rūpintis kasdieniu VSD darbu. Naivu manyti, kad
kitokia situacija būtų ir permetus VSD pavaldumą Vyriausybei. VSD darbą
reglamentuoja net keli įstatymai ir to pakanka.
Užduotis nustato VSD funkcijos ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme
numatytos grėsmės valstybei.
Tad kasdienės užduotys - ne problema. Problema - specialios užduotys,
kylančios iš išskirtinių nenumatytų aplinkybių. Yra valstybių, kur
sušaukiamas specialus Vyriausybės posėdis, numatant tikslus ir
papildomas lėšas.
Lietuvoje specialiems atvejams galioja bendra tvarka, o Gynimo tarybos
reglamentas yra beveik 20 metų pasenęs. Jeigu Vyriausybė įsipintų į
užduočių formavimą, ji prisiimtų ir atsakomybę už VSD operacijas.
Sėkmės atveju apdovanojimą priimtų VSD generalinis direktorius, nesėkmės
- Seimo tribūnoje stovėtų premjeras. Visi vadovai, su kuriais dirbau,
būdamas VSD generaliniu direktorium, kaip tik to ir nenorėjo.
Tad geriausia išeitis yra nesvarstyti pavaldumo klausimo, bet surasti
kooperacijos būdą tarp Vyriausybės ir prezidento specialių operacijų
atžvilgiu.
Ypač svarbi reformos tema vis dar tebėra VSD funkcijos. Kelis kartus
taisytos, bet tokios pat miglotos. Jeigu VSD užsiimtų valstybės
paslapčių apsauga, kontražvalgybiniu jos aptarnavimu, užsienio žvalgyba,
apie VSD niekas negirdėtų.
Tačiau VSD tyrė ir tebetiria rezonansines bylas, o tai - užmaskuotos
vilkduobės šiai institucijai. Didžia dalimi rezonansinės bylos buvo ir
yra policijos ar kitų tarnybų objektas, tačiau visos jos iki šiol
atsidūrė VSD laive. Laivas siūbuojamas ir nežinia, kuo dar baigsis.
Daug metų VSD turėjo užsiimti ne savo funkcijomis. Papildomu skandalų
šaltiniu visada būdavo pažymos apie privatizavimą. VSD automatiškai
atsidurdavo ekonominių interesų susidūrimo lauke. Institucija, kuri dėl
slapto darbo specifikos nereitinguojama, tapo vieša įstaiga, vertinama
visuomenės pasitikėjimo požiūriu.
Kadangi vertinimuose visada dalyvauja politikai, įstaigos politizavimas
tampa neišvengiamu. Žvalgybos institucija negali būti teisėsauginė,
prokuratūros bylų aptarnautoja. Tai ir yra esminis reformos objektas.
Per daugelį metų VSD sukūrė operatyvinę bazę, nenusileidžiančią
analogiškoms tarnyboms, po Rusijos okupacijos pasukusioms demokratijos
keliu.
VSD yra Europos slaptųjų tarnybų klubo narys.Kooperacija su NATO
partneriais pasiekta ypač sunkiai. Galima svarstyti apie žvalgybos ir
kontržvalgybos atskyrimą, tačiau toks sprendimas abiem struktūroms būtų
pražūtingas finansiškai.
Sprendžiant iš to, kas šiuo metu kalbama įtakingų valdančiosios
koalicijos politikų, pasitelkiant dalį agresyviai VSD atžvilgiu
nusiteikusios žiniasklaidos, akivaizdu, jog departamentą būtent ir
ruošiamasi išskaidyti, kontrolės ir pavaldumo klausimus naudojant tik
kaip priedangą.
Tačiau reikia priminti, kad šį - išskaidytą modelį - taikiusi Rytų
Europa, dabar kaip tik eina priešingu, tarnybų jungimo keliu.