Minėtoje trečiadienio katechezėje Popiežius aptarė pranciškoną Bažnyčios daktarą šventąjį Bonaventūrą ir XIIIa. Bažnyčioje kilusį „charizmatinį“ arba „dvasingųjų“ judėjimą, kurio iškreiptos teologinės sampratos žalojo ne tik Bažnyčios kūną, bet ir iškreipinėjo mūsų tikėjimą į Šventąją Dvasią.
Įdomu, kad ši Benedikto XVI katechezė sutapo su šiomis dienomis Lietuvos katalikų tarpe kilusia diskusija. Mažas ir nereikšmingas kelių katalikų puoselėjamas edukacinis portalas arche.lt paskelbė kun. Oskaro Petro Volskio straipsnį „Sekuliarizmas ir melagingas dvasingumas“.
Pastarasis straipsnis sukėlė gyvą diskusiją garbingame ir įtakingame krikščioniškos minties portale bernardinai.lt. Žinia, kaip skelbia šis portalas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno metropolitas Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius asmeniškai paragino tikinčiuosius diskutuoti aktualia dievogarbos tema. Atsiliepdamas į šį mūsų ganytojo raginimą, išverčiau ir čia pristatau Apaštalo Petro įpėdinio ir visos Dievo tautos ganytojo Popiežiaus šių dienų visuotinei Bažnyčiai, taip pat ir Lietuvai, aktualios katechezės kelis fragmentus:
„Brangūs broliai ir seserys,
Paeitą savaitę kalbėjau apie šventojo Bonaventūros iš Bagnioredžio gyvenimą ir asmenybę. Šį rytą norėčiau tęsti aptarimą, ypač, vieną jo literatūrinių darbų ir savo doktrinos dalį.“ (...)
„Kaip jau ir kalbėjau, šventasis Bonaventūra, tarpe kitų nuopelnų, autentiškai ir teisingai išaiškino šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, kurį jis gerbė ir studijavo su didele meile. Šventojo Bonaventūros laikais iš mažųjų brolių (Vert. - pranciškonų) kilęs vienas judėjimo sparnas - vadinamieji “dvasingieji” (spirituali) - laikė, kad sulig šventuoju Pranciškumi prasidėjo visiškai naujas istorijos etapas – Apokalipsėje minima “Amžinoji Evangelija” pakeičianti Naująjį Testamentą. Ši grupė tvirtino, kad Bažnyčia išsėmė savo istorinį vaidmenį ir dabar ją pakeičia charizmatinė laisvųjų, vidujai Šventosios Dvasios vedinų žmonių bendruomenė - “dvasingieji pranciškonai ” (Francescani spirituali).“ (...)
„Būdamas pranciškonų ordino generalinis ministras, šventasis Bonaventūra greitai suprato, kad šios Džiokimo iš Fiorės (Gioacchino da Fiore) įkvėptos dvasingumo sampratos įtakojamas Ordinas taps nevaldomu ir nuosekliai suvirs į anarchiją.“ (...)
„Turbūt dabar būtų naudinga pasakyti, kad net šiandien egzistuoja vizijos, pagal kurias visa Bažnyčios istorija antrajame tūkstantmetyje tebuvo nuolatinis nuosmukis; kai kas net mano, kad nykimas prasidėjo tuoj po Naujojo Testamento laikų. Iš tiesų, “Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt”, Kristaus darbai ne nyksta, bet plečiasi. Kokia gi būtų tapusi Bažnyčia be cistersų, pranciškonų ir dominikonų dvasingumo; be dvasingumo šventosios Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono, ir t.t. Šiandien irgi galioja šis tvirtinimas: “Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt”, jie žengia į priekį.
Šventasis Bonaventūra mus moko visiškai būtinos, taip pat ir nenumaldomos įžvalgos – blaivaus realizmo ir atsivėrimo naujoms dovanoms (nuovi carismi), kurias dovanoja Kristus Šventojoje Dvasioje savajai Bažnyčiai. Tuo tarpu, kai ši nuosmukio idėja yra vis kartojama, atsirado ir kita vis kartojama “utopinio dvasingumo” (utopismo spiritualistico) idėja.
Mes žinome, kaip po II Vatikano Susirinkimo atsirado įsitikinusių, kad viskas bus nauja, kad turi atsirasti nauja Bažnyčia ir kad ikisusirinkiminė Bažnyčia išnyks ir turėsime tam tikrą kitą, visiškai “kitą” (totalmente “altra”) Bažnyčią.
Anarchistinis utopizmas! (Un utopismo anarchico!).
Dėkui Dievui, kad išmintingieji Petro laivo vedliai - popiežius Paulius VI, popiežius Jonas Paulius II –gynė, iš vienos pusės,Susirinkimo naujumą, ir tuo pačiu gynė vieningumą ir tęstinumą Bažnyčios, kuri visada yra nusidėjėlių Bažnyčia ir visada yra malonės vieta.”
Tapatinimasis vienokia ar kitokia forma su Šventaja Dvasia yra nuolatinė pagunda. Ši pagunda klupdė pirmųjų Bažnyčios tikinčiuosius ir savimi patenkintas, sakramentinį Kristaus pastatytą Bažnyčios statinį ir hierarchinę šio statinio sandorą griaunančias klaidatikių bendruomenes.
Hierarchiją pakeičia anarchija! Nes Šventosios Dvasios – pačio Dievas! - pažadas tampa žmogaus nuosavybe, pasireiškiančia utopiniu įtikėjimu į šiapusinį šio pažado visišką išsipildymą.
„Feel good!”, ošia “charizmatinio” Kristaus (???) vartotojų minios. Ir mažai kuo skiriasi nuo tipinių šiuolaikinių laimės patirčių vartotojų. Žinia, mūsų laikais sekuliarios įsiaudrinimo formos tapo Šventosios Dvasios Viešpaties vardu “iššaukimo” priemonėmis.
Bet ar tai Jis, už mus mirštantis kraupios Aukos tyloje ir prisikeliantis jau čia ir dabar širdies gilumoje ... ?
Asmeniškai neteko dalyvauti nacionalinėse charizmatikų pamaldose. Todėl nežinau, ar jos vertos Popiežiaus išsakyto “dvasingojo” ar “utopinio anarchizmo” apibūdinimo. Neduok, Dieve! Mat, studijuojant dideliuose Vakarų univesitetuose ir matant krikščioniškų saviraiškų įvairovę, teko susipažinti su įvairių konfesijų utopiniais spiritualistais.
Neduok, Dieve, tokių savimeilės ir saviapgaulės (o iš tiesų žmogų žalojančių) puotų! Anuose mano patirtuose susibūrimuose išspinduliuojamos jausmų audros labai jau buvo panašios į šiuolaikines šamaniškas-pramogines raiškas.
Ten neatradau tyro, romaus Dievui ir artimui atsiduodančios širdies džiaugsmo Šventojoje Dvasioje. Atradau Bažnyčios sakramentinėje Eucharistijos Aukoje – vertoje ir teisingoje.